2017 m. kovo 29 d., trečiadienis

Iš akies į akį, iš širdies į širdį.

"Jeigu jums bus malonu bendrauti su kokiu nors žmogumi, norėsite, kad to malonumo būtų daugiau. Jeigu jums bus malonus intymumas, jūs norėsite pažinti intymumą dar giliau. Yra meilės gėlių, kurios pražysta tik po ilgo intymumo. Taip pat yra sezoninių gėlių - šešias savaites jos žydi, o per kitas šešias savaites nuvysta amžiams. Vienos gėlės pražysta po kelerių metų, kitos - po daug metų. Kuo ilgesnis laiko tarpas, tuo gražesni žiedai. Kad tai įvyktų, dvi širdys turi viena kitai įsipareigoti. Įsipareigoti ne žodžiais, nes žodžiai meilę išniekina. Tai turi būti tylūs įsipareigojimai - iš akies į akį, iš širdies į širdį, iš esybės į esybę. Įsipareigojimai turi būti suprasti, o ne pasakyti."
B.OSHO 

2017 m. kovo 26 d., sekmadienis

Love gives freedom

"People are unaware that they don’t know what love is. Love never suspects, love is never jealous. Love never interferes in the other’s freedom. Love never imposes on the other. Love gives freedom, and the freedom is possible only if there is space in your togetherness."
B.OSHO.
(Žmonės nesuvokia, kad jie nenori žinoti, kas yra meilė. Meilė niekada neįtarinėja, niekada nepavydi. Meilė nevaržo kito žmogaus laisvės. Meilė nedaro spaudimo. Meilė suteikia laisvę, o laisvė įmanoma tik tada, kai jūsų bendrume yra ervės. )

2017 m. kovo 25 d., šeštadienis

Suaugęs

Eilinis pokalbis su mama telefonu. 
-Andžela, o kaip tu įsivaizdavai savarankišką gyvenimą kai buvai maža?
-Ai mam, žinai galvojau kaip faina, suaugę žmonės eina į darbą, turi kavos pertraukėles, pietus, kada grįžta tai pertraukėlei namo, užsuka į kavinę ar valgyklą. Suaugę žmonės gali leisti savo pinigus kaip jie nori. Turi laisvus savaitgalius, važiuoja į 'senukus' pirkti namams kažką, jie gali dekoruoti savo būstą kaip nori, gali leisti vakarus prie televizoriaus, gali nusipirkti mėgstamą drabužį, gali keliauti kur nori, per atostogas gali miegoti kiek nori. O mes vaikai, turim eiti į tą prakeiktą mokyklą, daryti namų darbus, prašyti tėvų pinigų, negalim pirkti ko norim, negalim grįžti kada norim, turim eit miegoti kada tėvai liepia, negalim to ano dar to...

Mama nusijuokė. 
-Andžela, o kaip dabar, darbar Tu esi suaugus, savarankiška, papasakok kaip dabar tau viskas atrodo?
-Mama, dabar viskas kitaip nei aš įsivaizdavau.

Mane ir sesę tėvai auklėjo taip, kad jei nori kažko rimto (ko tėvai negali nupirkti) reikia užsidirbti. Pamenu, kad mama sugalvodavo mums su sesę įvairių darbelių, už kuriuos gaudavome vieną kitą pinigą. Pamenu, kai surengdavom su sese savo piešinių ir įvairiausių rankdarbių turgelį namuose, ateidavo seneliai ir tėvai pirkti. Vieno piešinio kaina 20ct. ir jie nupirkdavo viską! Mama už išplautus indus mokėdavo mums po 1Lt. Mes juos plaudavom su sese visada. Juokinga kai pagalvoju dabar... Bet mes tuos pinigėlius dėdavom centą prie cento ir nusipirkdavom ką nors grynai sau, bet ką, ką norėdavom, kas tuo metu atrodydavo mums svarbu.
Kai šiek tiek paaugom, mudvi su sese pradėjom dirbti. Aš dirbau pas tėvų draugus namuose, prižiūrėjau jų mergaitę turinčią negalią. Po to sesė kai paaugo irgi prižiūrėjo tą mergaitę.
Pamenu tada aš nusipirkau pirmąjį savo didelį pirkinį - skaitmeninį fotoaparatą.
Tada tėtis davė mums idėja pasisodinti braškių. Tai vasaras iki pat studijų mes leidome braškyne, ravėjimas, laistymas, skinimas ir pardavinėjimas turguje.
Taip mes abi nusipirkom po telefoną, po kompiuterį ir susitaupėm pirmus pinigėlius studijoms.

Kai pradėjau studijuoti, buvo sunku. Praėjus vieneriems metams susiradau darbą ir pradėjau uždirbti savo pinigus. Ir tada jau visiškai nepriklausiau nuo tėvų. Tada ir pajutau tą savarankiško gyvenimo kartėlį. Sąskaitos už butą, už telefoną, drabužiai, namų apyvokos daiktai viskas buvo ant mano pečių.
O dar studijos, egzaminai... visko tiek daug, kartais atrodo versdavausi per galvą, kad tik kažkas pavyktų ir išeitų. Galvodavau kaip čia reikia susitaupyti ant naujų batų, striukės,..
Taip aš galėjau grįžti namo kada noriu, eiti miegoti kada noriu, galėjau būti su kuo noriu, galėjau daryti viską kas mano valioje, bet visada, kiekvieną mielą dieną primindavau sau, kad reikia dirbti, reikia pasirūpinti savimi. Planuoti išlaidas, planuoti laiką, planuoti, planuoti, planuoti...
Negalėjau gyventi taip nesukdama sau galvos apie rytojų. Turėjau visada žiūrėti į priekį, apskaičiuoti viską. Galvojau, kad kol studijuoju tai dar ne taip baisu, kai baigsiu studijas, galėsiu dirbti pagal specialybę, galbūt uždirbsiu daugiau, galbūt tada gyvenimas taps ne toks rūpestingas.

Suaugusiojo gyvenimas vaikui atrodo toks stebuklingas, toks nepriklausomas... Bet kiekvienas vaikas užauga. Kiekvienas tampa daugiau ar mažiau atsakingesni už save, už kiekvieną savo nužengtą žingsį, už visas klaidas, visas laimes ir nelaimes. Ir kaip baisu, kaip baisu tam paprastam jaunam žmogui išeiti į savarankišką gyvenimą, kur lėkštė padėta prieš nosį neprisipildys akimirksniu.
Pagalvoju, kokie yra tie jauni žmonės, kuriuos tėvai finansiškai rėmė visada... kurie neturėjo sukti sau galvos dėl pinigų, viskas buvo padėta ant lėkštutės. Nesakau, kad tai blogai ar gerai. Nesakau ir to, kad mano tėvai negalėjo man duoti pinigų, jie galėjo, bet tiesiog mus su sese auklėjo kitaip. Kad norint kažką turėti reikia užsidirbti, nusipelnyti, negali tik egzistuoti, gulėti lovoj ir krapštyti nosį, kad darydamas klaidingus sprendimus iš jų mokaisi, kad reikia galvoti, ką darai, kaip ir kur. Kad viską kas ant tavo pečių tu neši pats.

2017 m. kovo 24 d., penktadienis

Love is cool.


"Excitement, fever, are not ecstasies. They look alike, that is the problem. In life many things look alike and the distinctions are very delicate and fine and subtle. Excitement can look like ecstasy—it is not, because ecstasy is basically cool. Passion is hot. Love is cool, not cold but cool. Hatred is cold. Passion, lust, is hot. Love is exactly in the middle. It is cool—neither cold nor hot. It is a state of tremendous tranquility, calmness, serenity, silence. And out of that silence is poetry, out of that silence is song, out of that silence arises a dance of your being. "
by OSHO.

Kelionėje

Kur yra ta vieta, kur jautiesi geriausiai? Kur yra vieta, kada būnant ten jauti visišką pilnatvę?
Kelionėje. Štai ten.

Kiek daug kartų save stabdžiau arba mane stabdė ir laikė. Pinigų trūkumas, darbas, studijos, šeima, antroji pusė... Štai kas mane laikė nuo kelionės svetur. Ir dabar kai turiu savo rankose bilietus į kelionę, kurioje žalio supratimo neturiu, kas manęs laukia, kur aš apsistosiu, su kuo man teks susidurti, ką man teks patirti, jaučiu pilnatvę.
Žinot, man nereikėjo nei didelių pinigų, nei darbdavio klaust ar galiu va čia truputį išvykti, nei šeimos ar jie nebijos, kad aš visai viena keliauju į nepažintą šalį be jokių garantijų, kad turėsiu saugią vietą apsistoti ir šiltai išsimiegoti kažkur, ir visiškai niekam daugiau neturėjau aiškinti, kodėl, kur, kaip ir kada. Tiesiog ėmiau ir padariau tai. O dabar liko tik sulaukti, ir aš žinau, tiesiog visa širdimi žinau, kad ten kelionėje manęs laukia visiška pilnatvė ir buvimas sau ir dėl savęs visiškas išėjimas iš komforto zonos, nepaisymas oro sąlygų ir tik viena kuprinė reikalingiausių daiktų.
Ir visai nereikia 5 žvaigždučių viešbučio su viskas įskaičiuota, nereikia lagamino su 5 skirtingais maudymosi kostiumėliais, tereikia besti pirštu į žemėlapį, rasti pigiausią lėktuvo bilietą, pasiimti kuprinę, įsidėti knygą, keletą drabužių ir keliauti.
Tu visiškai paprastai gali būti ten kur tau geriausia. Kelionėje.





From B.Osho. "Love, Freedom and aloneness" :

From B.Osho. "Love, Freedom and aloneness" :

"Love is the nourishment for the soul. Just as food is to the body, so love is to the soul. Without food the body is weak, without love the soul is weak. And no state, no church, no vested interest has ever wanted people to have strong souls, because a person with spiritual energy is bound to be rebellious.
Love makes you rebellious, revolutionary. Love gives you wings to soar high. Love gives you insight into things, so that nobody can deceive you, exploit you, oppress you."

(Meilė yra sielos penas. Visai kaip maistas yra kūno penas, taip meilė yra sielos. Be maisto kūnas bus silpnas, be meilės bus silpna siela. Jokia valstybė, jokia bažnyčia, jokia institucija niekada nenorėjo, kad žmonės turėtų stiprias sielas, nes dvasiškai energingas žmogus yra maištingas.
Meilė jus padaro maištingus, tampate revoliucionieriais. Meilė jums suteikia sparnus, kad kiltumėte į aukštybes. Meilė suteikia jums įžvalgumą, todėl niekas negali jūsų apgauti, jūsų išnaudoti ir engti')


2017 m. kovo 1 d., trečiadienis

Laimė tyliai

Tyliai ar gasiai (?) Kai ji užklumpa mus iš pasalų, visai netikėtai ir visai nelauktai. Tu pasijunti, kad čia įvyko tai, kas neįvyksta kasdien. Ir tada galvoji, ar jau pradėti šaukti “Aš laimingas” . Visada skiriau dvi laimės formas. Pirmoji AŠ LAIMINGA (1) man nieko netrūksta, turiu stogą virš galvos, turiu ką pavalgyt, gražiai apsirengt, galiu sau leisti kažkur išeiti, galiu gal net išvykti už šalies ribų, esu sveika, turiu šeimą, kurie mane myli. Viskas. Tai yra laimė. Bet ši laimė niekada nebuvo ta, kurią vaizduočiau ir apie ją garsiai kalbėčiau, nes tai taip kasdieniška, taip įprasta. Kita egzistuojanti man laimės forma yra AŠ LAIMINGA (2) man kažkas žiauriai pasisekė, aš kažką sutikau, aš kažką laimėjau, aš kažką pajutau, aš įsimylėjau. Tai apie pastarąją šaukiu garsiai. Galbūt šiuo metu, kalbėsiu būtuoju laiku. Kalbėdavau garsiai.
Mano gyvenime ir turbūt ne tik mano, bet daugelio iš mūsų gyvenime, būna akimirkų, kada pasijuntam išties laimigi ir tada nieko negalvodami imame ta laime dalintis su pasauliu. Į kairę ,į dešinę. Į visas puses. Kaip pavyzdys šiuo atveju, bus kalbama apie laimę, kuri užlumpa mus įsimylėjus. Viskas kas pilka tampa spalvinga, viskas kas tamsu tampa šviesu, lietui lyjant nebereikia skėčio, pučiant vėjui nebereikia kepurės ir šaliko. Įsimylėję mes stojam ant scenos ir imame visiems rodyti savo laimės ir įsimylėjimo spaktaklį. Ovacijos. Visi aplink džiaugiasi. Ir štai vieną dieną spektaklio užsklanda užsidaro. Mus pasigauna kasdienybė. Rutina. Mes pereinam į šiek tiek kitą lygmenį. Visgi, renkuosi, kalbėti labiau apie save. Taigi pasibaigus mano įsimylėjimo spektekliui, ateina toji kasdienybės laimė, kada viskas tampa labai įprasta. Nebereikia stebėtis, kad jis geria kavą su dviem cukraus, tai juk tampa taip įprasta, kad jis keliasi ankščiau už mane, kad jis grįžta vėliau už mane. Diena ir vakarai tampa vienodi. Ir tada aš neberėkauju iš laimės, nes o ko čia rėkauti? Kuo čia jau labai džiaugtis? O štai šiandien, aš labai gerai pradėjau suvokti, kad ta "kasdieninė laimė" ir yra tikroji laimė ir galbūt įsimylėjus nereikia pulti vaidinti to rožinio spektaklio visiems. Galbūt tai galima paversti labai subtiliu dalyku. Ir šią laime dalintis tik su tuo, dėl kurios tu ją ir patyrei? Kad apie ją negalima garsiai rėkauti, o reikia tyliai ramiai ją išjausti. Kad ji užgimusi, būdama tokia trapi nesubyrėtų į šipuliukus. Kad ją reikia auginti, brandinti, puoselėti. Kad ji būtų tokia kievieną dieną vos tik pramerki akis. Nusišypsai, atsisuki į savo miegantį mylimąjį ir tyliai vos girdimai jam sušnabždi "aš Tave myliu, laime mano". Ir tai daryti kiekviena dieną. Be jokios scenos ir žiūrovų, kuriems Tavo laimė yra labai laikinas dalykas, o štai Tau tavo laimė yra viskas. Būkit laimingi tyliai. :)