2017 m. gegužės 14 d., sekmadienis

Tu su manimi kartu sudėjus ir nepaleidus

PRIEŠ KELIONĘ

      Sakoma, kad reikia svajoti tyliai. Na tai prisisvajojau.

Šiandien Gegužės šeštą dieną, labai šiltą ir gražų pavasario rytą aš išskrendu į išvajotąją Italiją. Gavau nemažai klausimų [tai su kuo skrendi?]
O aš atsakau [viena], tada matau klausiamųjų veiduose nuostabą [ką? kodėl ?]
TODĖL. taip reikia. Kam neštis visada kartu su savim kažkokią atspirtį, temptis į kelionę drauge, draugę, mamą, tėtį, sesę,brolį... kam, jei  gali tai padaryti vienas. Ir tavo
pagrindiniu atspirties tašku tampa pati tavo esybė. Buvimas su savimi.
   Apie buvimą su savim rašoma labai daug ir labai skirtingai, bet vienas dalykas, vienijantis aprašomąjį buvimą yra Savastis. Čia jau kaip norit interpretuokit...
Na gerai, o tai kas pasikeis, kodėl taip rizikuoju.Visgi aš galvoju, kad tai nėra rizika, tai yra pažvelgimas į save patį, bandymas ieškoti, to kas dar neatrasta.
Pažinti save kitu kampu. Išmokti būti drąsiam, būti atkakliam, užsispyrusiam, BŪTI.
     Visada vertinau laiką su savimi, bet tai buvo labiau komfortiškas laikas,
maždaug atrodantis taip: užsidarai savo kambaryje, pasileidi muziką ir guli taip valandą, kol grįžta kažkas namo. :D na gerai, kiek aukštesnis lygis yra pasivaikščiojimas paplūdimiu anksti ryte. Žinot net ir čia gaunu klausimų [o tai kodėl viena?]
Come on, ne gi nei vienas, niekada nenorit pabūt vienas, pailsėt nuo aplink supančių žmonių, nuo rutinos. Čia man visada kyla klausimas[kodėl jūs to nenorit] Visgi, pasivaikščiojimas, ir pasėdėjimas vienam tarp keturių sienų,yra sveikintina, bet kelionė vienam į nepažįstamą šalį ar vieta, kur viskas kitaip, kur žmonės kitokio temperamento, galbūt rasės, galbūt jie kalba visai tau nesuprantama kalba yra daugiau. 
     Ir vėl gi, klausimas [bet tai tu ne vienas, tu tarp žmonių], tai va čia, ir yra mano pagrindinė kelionės misija - išmokti būti vienai tarp žmonių. Išmokti pažinti savo būtį tarp aplinkos, nesvarbu kokia ji būtų: metro stotyje, sekmadienį turgelyje, miške tarp medžių ir paukščių.


PO KELIONĖS 



Po kelionės į Romą. Taip, šiandien jau Gegužės 13 diena. Tiesiog praskriejo laikas. Grįžau namo. Namais galiu vadinti Lietuvą. maždaug penktą dieną Romoje aš jau norėjau grįžti. Ne, ne, ne dėl to, kad man nepatiko Roma Man ji stulbinamai patiko ir aš čia grįšiu dar ne kartą, bet žinot dėl ko norėjosi grįžti, labiausiai? - dėl to, ką palikau čia. Dėl savų veidų, veidų žmonių, kuriuos aš myliu iki išprotėjimo. 
Kelionėje, labiausiai pajutau, ką reiškia būti vienam. O tai yra sunkus darbas, tačiau pilnas netikėtumų, iššūkių. Nepaisant būvimo su savimi, aš pajutau, buvimą be savęs...ir klausiau - O kas gi aš esu, kas mane labiausiai padaro manimi ?  Tai Tu mano mylimas žmogau. Tu esi tas, su kuriuo man būnant nereikia vienatvės. Tas dėl kurio, nužengusi tūkstančius mylių, randu jėgų grįžti atgal. Tas, kuriam nereikia manęs palikti vienos, kad pasijausčiau geriau. Tu tas, kas užpildo mane ligi soties, ir aš būnu su Tavim pilna savęs ir Tavęs. 
Dėkoju aukščiausiajam, kad leido man pasileisti į šį nuotykį, kad suprasčiau, dėl ko verta grįžti ir kas yra tikrasis būvimas. Būvimas - tai Tu su manimi kartu sudėjus ir nepaleidus. 

2017 m. balandžio 15 d., šeštadienis

Apie velnio gundymus.

Popiežius kreipdamasis į jaunimą Lotynų Amerikoje sakė: " Mano brangieji, saugokitės velnio. Velnias jus gundys narkotikais, alkoholiu, ir ypač - priešvedybiniu seksu.".
Tai kas tas velnias? Jūs esat kada nors jį matę prieš akis? Nemanau, kad kas nors iš mūsų yra matę velnią ir kad jis kažkaip jus gundė. Juk žinome, kad mūsų troškimai, kyla iš pačių mūsų, tai ne joks velnias ar dar kažkokia Dievo rykštė. B.Osho sako: "Tačiau tai yra religijų strategija - suversti atsakomybę kokiam nors pramanytam personažui, pavyzdžiui, velniui, kad jūs nesijaustumėte, jog esate smerkiami patys." Tai taip išeina, kad Popiežius sako, kad jūs pats esate velnias, bet jis tiesiog neturi pakankamai drąsos tai pasakyti, tiesiai šviesiai.

Ir nepaisant to, visi šventraščiai teigia, jog Dievas yra visagalis, tačiau net ir jis negali padaryti paprasto dalyko - tiesiog sustabdyti šį velnią, kad jis nebegundytų žmonių ?! Kažkodėl Dievas taip ir neįveikia to velnio, kad jis nustotų pagaliau gundyti žmones blogais dalykais. Ir visgi, jei pats Dievas yra bejėgis prieš velnią, tai kaip paprastas žmogus gali įveikti tą velnią ir jo siūlomas pagundas??
Dauguma Dievo atstovų, ištisus amžius vis meluoja ir taip nė karto nepabandė pasielgti atsakingai. B. Osho sako: Tai neatsakingumas - sakyti žmonėms, "saugokitės, velnias jus gundys". Kaip tik būtent toks pasakymas  ir sėja pagundą žmonių protuose. Tada tie žmonės Lotynų Amerikoje, atėję paklausyti Popiežiaus dvasinio pamokslo,grįžo namo galvodami apie ikivedybinį seksą, galvodami,kur čia dabar gavus narkotikų ir kur čia yra alkoholio vartojimo blogybės...Paradoksalu ar ne? Kita vertus, kalbant apie alkoholį, juk jis nėra velnio pagunda, nes alkoholį gėrė ir pats Jėzus Kristus, siūlydamas gerti savo apaštalams. Taip gaunasi, kad drausti alkoholį - tai kelti pavojų Jėzaus reputacijai. Juk niekur neminima, kad Jėzus Kristus buvo Anoniminių alkoholikų klubo narys. Jis juk visad mėgavosi gėrimu ir niekada, nesakė, kad tai yra nuodėmė. Tai taip išeina, kad dabartinis Popiežius yra religingesnis už Jėzų Kristų ???

Rašytojas B.Osho sako: " Jėzus yra suterštas rabinų ir kunigų. Tai ta pati kompanija kaip ir popiežius, tik skirtingos jų etiketės, skirtingi prekiniai ženklai. Bet verslas tas pats, kompanija ta pati, jų darbas tas pats - jie gadina žmones, jie niekina jūsų nekaltumą. Popiežius sunerimęs dėl ikivedybinio sekso - matyt, seksas jam labai rūpi, kaipgi jis kitaip būtų galėjęs duoti tokį perspėjimą?Ir jis jį labai pabrėžė!"

Tai kodėl, dabar priešvedybinis seksas yra negerai. Taip kažkada jis buvo problema, bet dabar mes gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, ar ne? Kodėl tai problema? Seksas gali baigtis neplanuotu nėštumu, gali atsirasti vaikų, o kas gi jais pasirūpins? Kas gi ves tą merginą, kuri turi vaiką? Bet dabar, tos problemos lyg ir nebėra, nes lytinis švietimas yra pažengęs tiek, kad visos normalios šeimos ugdydamos savo vaikus, gali papasakoti, kuo gali baigtis neatsakingas seksas. Tačiau, ši problema tebeglūdi mūsų galvose. Ji niekada ir nedings, kada Dievo pasekėjai kalbės apie seksą, kaip apie "velnio gundymą" ir baisiausią nuodėmę.

"Iš tikrųjų daugiausia vedybinio gyvenimo sunkumų kyla dėl to, kad draudžiamas ikivedybinis seksas. Tai tarsi kas būtų pasakęs, kad kol nesulauksite dvidešimt vienų metų, negalėsite plaukti: neleiskite, kad velnias jus gundytų, lipimas į vandenį, kol dar nesuaugote, yra nuodėmė. Ir štai jums sukanka dvidešimt vieni metai, bet jūs nemokate plaukti. Tačiau jūs manote, kad mokate, nes juk jums dvidešimt vieni, jums jau leidžiama plaukti - ir šokate į upę. Jūs šokate į savo mirtį! Nes vien  tai, kad jums sukako dvidešimt vieni, jokiu būdu nereiškia, kad sugebėsite plaukti. Tokios taisyklės nėra. O kadangi išmoksite plaukti?"- B.Osho.

Iš rašytojo palyginimo, galime sakyti, kad kyla mintis, jog prieš lipdami į vandenį jūs turite išmokti plaukti, tačiau, jei lipsite į vandenį padarysite nuodėmę. Tad kur tada išmokti plaukti? Savo miegamajame ant lovos? Ne, visgi jums reikės bristi į vandenį.

"Mergina niekada nebus tokia seksualiai gyvesnė, negu kad sulaukusi keturiolikos metų amžiaus; o vaikinas niekada nebus toks seksualiai gyvas, kaip kad būna sulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus. Kai gamta pasiekia savo aukščiausią tašką, jūs juos imate stabdyti. O kai vaikinas sulaukia trisdešimties, jūs jam leidžiate tuoktis. Jo seksualumas jau gęsta. Jo gyvybės energija silpnėja, jis praranda susidomėjimą. Biologiškai jis pavėlavo keturiolika ar šešiolika metų." - B.Osho

Rašytojas teigia, kad būtent dėl to kyla tiek daug santuokinio gyvenimo problemų, ir klesti tiek daug vedybinių konsultantų - nes abu partneriai yra praleidę savo aukštumų valandas...
Manau, kad rašytojas neturi omenyje, kad būtent keturiolikos-aštuoniolikos metų reikia pulti į seksualinius santykius ir pradėti sakyti savo nepilnamečiams vaikams, kad jau laikas išskleisti "meilės sparnus". Aš manau, kad jis sako, jog turim ugdyti vaikų atsakomybę apie seksą, kad tai jokiu būdu nėra nuodėmė, tačiau norint pradėti gyventi seksualinį gyvenimą, turi būti atsakingas. Draudimas kaip tik skatina viską išbandyti, nes dažniausiai draudžiant nėra pasakojama, dėl ko ir kas gali nutikti. Tai tiesiog pabrėžiama "ikivedybinis sekas - blogai, nesusigundyk, negalima.", "narkotikai, alkoholis - blogai, nesusigundyk, negalima".

Ir visgi, niekas jūsų negundo. Tai ne joks velnias, tai paprasčiausia gamta. "Ir gamta nėra prieš jus, ji visa yra su jumis. Geresnėje žmonių visuomenėje ikivedybinis seksas turėtų būti pripažįstamas taip pat, kaip yra pripažįstamas kai kuriose pirmykštėse gentyse. Ir štai dėl kokių priežasčių. Pirma, gamta jus tam paruošė, iš jūsų neturėtų būti atimta prigimtinė teisė. Jei visuomenė nėra pasirengusi jūsų vedyboms, tai visuomenės problema, ne jūsų. Visuomenė turėtų rasti kokią nors išeitį. Pirmykščių genčių žmonės tą išeitį rado. Ir tenai mergina iki vedybų pastodavo labai retai. Jei taip atsitikdavo, vaikinas ir mergina susituokdavo. Dėl to neturi būti jokios gėdos, jokio skandalo, dėl to nieko nereikia smerkti. Priešingai, vyresnieji laiminą jaunųjų porą, nes jie įrodė, kad yra energingi; gamta juose galinga, jų biologija yra gyvesnė, negu kieno nors kito. Bet pasaulyje nutinka retai." - B, Osho.


2017 m. kovo 29 d., trečiadienis

Iš akies į akį, iš širdies į širdį.

"Jeigu jums bus malonu bendrauti su kokiu nors žmogumi, norėsite, kad to malonumo būtų daugiau. Jeigu jums bus malonus intymumas, jūs norėsite pažinti intymumą dar giliau. Yra meilės gėlių, kurios pražysta tik po ilgo intymumo. Taip pat yra sezoninių gėlių - šešias savaites jos žydi, o per kitas šešias savaites nuvysta amžiams. Vienos gėlės pražysta po kelerių metų, kitos - po daug metų. Kuo ilgesnis laiko tarpas, tuo gražesni žiedai. Kad tai įvyktų, dvi širdys turi viena kitai įsipareigoti. Įsipareigoti ne žodžiais, nes žodžiai meilę išniekina. Tai turi būti tylūs įsipareigojimai - iš akies į akį, iš širdies į širdį, iš esybės į esybę. Įsipareigojimai turi būti suprasti, o ne pasakyti."
B.OSHO 

2017 m. kovo 26 d., sekmadienis

Love gives freedom

"People are unaware that they don’t know what love is. Love never suspects, love is never jealous. Love never interferes in the other’s freedom. Love never imposes on the other. Love gives freedom, and the freedom is possible only if there is space in your togetherness."
B.OSHO.
(Žmonės nesuvokia, kad jie nenori žinoti, kas yra meilė. Meilė niekada neįtarinėja, niekada nepavydi. Meilė nevaržo kito žmogaus laisvės. Meilė nedaro spaudimo. Meilė suteikia laisvę, o laisvė įmanoma tik tada, kai jūsų bendrume yra ervės. )

2017 m. kovo 25 d., šeštadienis

Suaugęs

Eilinis pokalbis su mama telefonu. 
-Andžela, o kaip tu įsivaizdavai savarankišką gyvenimą kai buvai maža?
-Ai mam, žinai galvojau kaip faina, suaugę žmonės eina į darbą, turi kavos pertraukėles, pietus, kada grįžta tai pertraukėlei namo, užsuka į kavinę ar valgyklą. Suaugę žmonės gali leisti savo pinigus kaip jie nori. Turi laisvus savaitgalius, važiuoja į 'senukus' pirkti namams kažką, jie gali dekoruoti savo būstą kaip nori, gali leisti vakarus prie televizoriaus, gali nusipirkti mėgstamą drabužį, gali keliauti kur nori, per atostogas gali miegoti kiek nori. O mes vaikai, turim eiti į tą prakeiktą mokyklą, daryti namų darbus, prašyti tėvų pinigų, negalim pirkti ko norim, negalim grįžti kada norim, turim eit miegoti kada tėvai liepia, negalim to ano dar to...

Mama nusijuokė. 
-Andžela, o kaip dabar, darbar Tu esi suaugus, savarankiška, papasakok kaip dabar tau viskas atrodo?
-Mama, dabar viskas kitaip nei aš įsivaizdavau.

Mane ir sesę tėvai auklėjo taip, kad jei nori kažko rimto (ko tėvai negali nupirkti) reikia užsidirbti. Pamenu, kad mama sugalvodavo mums su sesę įvairių darbelių, už kuriuos gaudavome vieną kitą pinigą. Pamenu, kai surengdavom su sese savo piešinių ir įvairiausių rankdarbių turgelį namuose, ateidavo seneliai ir tėvai pirkti. Vieno piešinio kaina 20ct. ir jie nupirkdavo viską! Mama už išplautus indus mokėdavo mums po 1Lt. Mes juos plaudavom su sese visada. Juokinga kai pagalvoju dabar... Bet mes tuos pinigėlius dėdavom centą prie cento ir nusipirkdavom ką nors grynai sau, bet ką, ką norėdavom, kas tuo metu atrodydavo mums svarbu.
Kai šiek tiek paaugom, mudvi su sese pradėjom dirbti. Aš dirbau pas tėvų draugus namuose, prižiūrėjau jų mergaitę turinčią negalią. Po to sesė kai paaugo irgi prižiūrėjo tą mergaitę.
Pamenu tada aš nusipirkau pirmąjį savo didelį pirkinį - skaitmeninį fotoaparatą.
Tada tėtis davė mums idėja pasisodinti braškių. Tai vasaras iki pat studijų mes leidome braškyne, ravėjimas, laistymas, skinimas ir pardavinėjimas turguje.
Taip mes abi nusipirkom po telefoną, po kompiuterį ir susitaupėm pirmus pinigėlius studijoms.

Kai pradėjau studijuoti, buvo sunku. Praėjus vieneriems metams susiradau darbą ir pradėjau uždirbti savo pinigus. Ir tada jau visiškai nepriklausiau nuo tėvų. Tada ir pajutau tą savarankiško gyvenimo kartėlį. Sąskaitos už butą, už telefoną, drabužiai, namų apyvokos daiktai viskas buvo ant mano pečių.
O dar studijos, egzaminai... visko tiek daug, kartais atrodo versdavausi per galvą, kad tik kažkas pavyktų ir išeitų. Galvodavau kaip čia reikia susitaupyti ant naujų batų, striukės,..
Taip aš galėjau grįžti namo kada noriu, eiti miegoti kada noriu, galėjau būti su kuo noriu, galėjau daryti viską kas mano valioje, bet visada, kiekvieną mielą dieną primindavau sau, kad reikia dirbti, reikia pasirūpinti savimi. Planuoti išlaidas, planuoti laiką, planuoti, planuoti, planuoti...
Negalėjau gyventi taip nesukdama sau galvos apie rytojų. Turėjau visada žiūrėti į priekį, apskaičiuoti viską. Galvojau, kad kol studijuoju tai dar ne taip baisu, kai baigsiu studijas, galėsiu dirbti pagal specialybę, galbūt uždirbsiu daugiau, galbūt tada gyvenimas taps ne toks rūpestingas.

Suaugusiojo gyvenimas vaikui atrodo toks stebuklingas, toks nepriklausomas... Bet kiekvienas vaikas užauga. Kiekvienas tampa daugiau ar mažiau atsakingesni už save, už kiekvieną savo nužengtą žingsį, už visas klaidas, visas laimes ir nelaimes. Ir kaip baisu, kaip baisu tam paprastam jaunam žmogui išeiti į savarankišką gyvenimą, kur lėkštė padėta prieš nosį neprisipildys akimirksniu.
Pagalvoju, kokie yra tie jauni žmonės, kuriuos tėvai finansiškai rėmė visada... kurie neturėjo sukti sau galvos dėl pinigų, viskas buvo padėta ant lėkštutės. Nesakau, kad tai blogai ar gerai. Nesakau ir to, kad mano tėvai negalėjo man duoti pinigų, jie galėjo, bet tiesiog mus su sese auklėjo kitaip. Kad norint kažką turėti reikia užsidirbti, nusipelnyti, negali tik egzistuoti, gulėti lovoj ir krapštyti nosį, kad darydamas klaidingus sprendimus iš jų mokaisi, kad reikia galvoti, ką darai, kaip ir kur. Kad viską kas ant tavo pečių tu neši pats.

2017 m. kovo 24 d., penktadienis

Love is cool.


"Excitement, fever, are not ecstasies. They look alike, that is the problem. In life many things look alike and the distinctions are very delicate and fine and subtle. Excitement can look like ecstasy—it is not, because ecstasy is basically cool. Passion is hot. Love is cool, not cold but cool. Hatred is cold. Passion, lust, is hot. Love is exactly in the middle. It is cool—neither cold nor hot. It is a state of tremendous tranquility, calmness, serenity, silence. And out of that silence is poetry, out of that silence is song, out of that silence arises a dance of your being. "
by OSHO.

Kelionėje

Kur yra ta vieta, kur jautiesi geriausiai? Kur yra vieta, kada būnant ten jauti visišką pilnatvę?
Kelionėje. Štai ten.

Kiek daug kartų save stabdžiau arba mane stabdė ir laikė. Pinigų trūkumas, darbas, studijos, šeima, antroji pusė... Štai kas mane laikė nuo kelionės svetur. Ir dabar kai turiu savo rankose bilietus į kelionę, kurioje žalio supratimo neturiu, kas manęs laukia, kur aš apsistosiu, su kuo man teks susidurti, ką man teks patirti, jaučiu pilnatvę.
Žinot, man nereikėjo nei didelių pinigų, nei darbdavio klaust ar galiu va čia truputį išvykti, nei šeimos ar jie nebijos, kad aš visai viena keliauju į nepažintą šalį be jokių garantijų, kad turėsiu saugią vietą apsistoti ir šiltai išsimiegoti kažkur, ir visiškai niekam daugiau neturėjau aiškinti, kodėl, kur, kaip ir kada. Tiesiog ėmiau ir padariau tai. O dabar liko tik sulaukti, ir aš žinau, tiesiog visa širdimi žinau, kad ten kelionėje manęs laukia visiška pilnatvė ir buvimas sau ir dėl savęs visiškas išėjimas iš komforto zonos, nepaisymas oro sąlygų ir tik viena kuprinė reikalingiausių daiktų.
Ir visai nereikia 5 žvaigždučių viešbučio su viskas įskaičiuota, nereikia lagamino su 5 skirtingais maudymosi kostiumėliais, tereikia besti pirštu į žemėlapį, rasti pigiausią lėktuvo bilietą, pasiimti kuprinę, įsidėti knygą, keletą drabužių ir keliauti.
Tu visiškai paprastai gali būti ten kur tau geriausia. Kelionėje.





From B.Osho. "Love, Freedom and aloneness" :

From B.Osho. "Love, Freedom and aloneness" :

"Love is the nourishment for the soul. Just as food is to the body, so love is to the soul. Without food the body is weak, without love the soul is weak. And no state, no church, no vested interest has ever wanted people to have strong souls, because a person with spiritual energy is bound to be rebellious.
Love makes you rebellious, revolutionary. Love gives you wings to soar high. Love gives you insight into things, so that nobody can deceive you, exploit you, oppress you."

(Meilė yra sielos penas. Visai kaip maistas yra kūno penas, taip meilė yra sielos. Be maisto kūnas bus silpnas, be meilės bus silpna siela. Jokia valstybė, jokia bažnyčia, jokia institucija niekada nenorėjo, kad žmonės turėtų stiprias sielas, nes dvasiškai energingas žmogus yra maištingas.
Meilė jus padaro maištingus, tampate revoliucionieriais. Meilė jums suteikia sparnus, kad kiltumėte į aukštybes. Meilė suteikia jums įžvalgumą, todėl niekas negali jūsų apgauti, jūsų išnaudoti ir engti')


2017 m. kovo 1 d., trečiadienis

Laimė tyliai

Tyliai ar gasiai (?) Kai ji užklumpa mus iš pasalų, visai netikėtai ir visai nelauktai. Tu pasijunti, kad čia įvyko tai, kas neįvyksta kasdien. Ir tada galvoji, ar jau pradėti šaukti “Aš laimingas” . Visada skiriau dvi laimės formas. Pirmoji AŠ LAIMINGA (1) man nieko netrūksta, turiu stogą virš galvos, turiu ką pavalgyt, gražiai apsirengt, galiu sau leisti kažkur išeiti, galiu gal net išvykti už šalies ribų, esu sveika, turiu šeimą, kurie mane myli. Viskas. Tai yra laimė. Bet ši laimė niekada nebuvo ta, kurią vaizduočiau ir apie ją garsiai kalbėčiau, nes tai taip kasdieniška, taip įprasta. Kita egzistuojanti man laimės forma yra AŠ LAIMINGA (2) man kažkas žiauriai pasisekė, aš kažką sutikau, aš kažką laimėjau, aš kažką pajutau, aš įsimylėjau. Tai apie pastarąją šaukiu garsiai. Galbūt šiuo metu, kalbėsiu būtuoju laiku. Kalbėdavau garsiai.
Mano gyvenime ir turbūt ne tik mano, bet daugelio iš mūsų gyvenime, būna akimirkų, kada pasijuntam išties laimigi ir tada nieko negalvodami imame ta laime dalintis su pasauliu. Į kairę ,į dešinę. Į visas puses. Kaip pavyzdys šiuo atveju, bus kalbama apie laimę, kuri užlumpa mus įsimylėjus. Viskas kas pilka tampa spalvinga, viskas kas tamsu tampa šviesu, lietui lyjant nebereikia skėčio, pučiant vėjui nebereikia kepurės ir šaliko. Įsimylėję mes stojam ant scenos ir imame visiems rodyti savo laimės ir įsimylėjimo spaktaklį. Ovacijos. Visi aplink džiaugiasi. Ir štai vieną dieną spektaklio užsklanda užsidaro. Mus pasigauna kasdienybė. Rutina. Mes pereinam į šiek tiek kitą lygmenį. Visgi, renkuosi, kalbėti labiau apie save. Taigi pasibaigus mano įsimylėjimo spektekliui, ateina toji kasdienybės laimė, kada viskas tampa labai įprasta. Nebereikia stebėtis, kad jis geria kavą su dviem cukraus, tai juk tampa taip įprasta, kad jis keliasi ankščiau už mane, kad jis grįžta vėliau už mane. Diena ir vakarai tampa vienodi. Ir tada aš neberėkauju iš laimės, nes o ko čia rėkauti? Kuo čia jau labai džiaugtis? O štai šiandien, aš labai gerai pradėjau suvokti, kad ta "kasdieninė laimė" ir yra tikroji laimė ir galbūt įsimylėjus nereikia pulti vaidinti to rožinio spektaklio visiems. Galbūt tai galima paversti labai subtiliu dalyku. Ir šią laime dalintis tik su tuo, dėl kurios tu ją ir patyrei? Kad apie ją negalima garsiai rėkauti, o reikia tyliai ramiai ją išjausti. Kad ji užgimusi, būdama tokia trapi nesubyrėtų į šipuliukus. Kad ją reikia auginti, brandinti, puoselėti. Kad ji būtų tokia kievieną dieną vos tik pramerki akis. Nusišypsai, atsisuki į savo miegantį mylimąjį ir tyliai vos girdimai jam sušnabždi "aš Tave myliu, laime mano". Ir tai daryti kiekviena dieną. Be jokios scenos ir žiūrovų, kuriems Tavo laimė yra labai laikinas dalykas, o štai Tau tavo laimė yra viskas. Būkit laimingi tyliai. :)

2017 m. sausio 29 d., sekmadienis

Sausio knygos.

2017 metai, sausio mėnuo, 29 diena. Toks įdomus dalykas, nepraėjus nei mėnesiui (vis dar nesugebu neatsižvelgti į laiką) aš žvelgiu kitomis akimis. Visų pirma, kad būtent šiais metais, į mano rankas pakliuvo knyga "Bėgančios su vilkais". Visiškai atsisitiktinai. Istorija tokia:

Eilinė diena darbe, Regis niekuo neįpatinga. Dažnai per pietų pertraukėlę užlėkiu ir į knygyną. Pašniukštinėju ten apsisuku ir išeinu. Bet tą dieną mano akis patraukė stora knyga, raudonu viršeliu. Paėmiau į rankas. Pasukiojau ir padėjau. Nuėjau į kitą knygyno pusę, bet galvoje kažkas sakė 'grįžk atgal ir paimk tą knygą'. Pasidaviau. Grįžau prie knygos. Pažiūrėjau į kainą. Viešpatie galvoju, šitiek pinigų. Ne, negaliu sau leisti... Nusisukau vėl kėtindama pasukti visai kitur, bet staiga tiesiog paėmiau ją į rankas ir kojos tiesiog nuėjo prie kasos. 
-22,15, maišelio norėsite?
-ne ačiū.

Ir aš ją laikiau savo rankose. Magiški jausmai apimė vos perskaičius kelis knygos sakinius. Knyga privertusi kitaip į save žvelgti. Suprasti, kokia yra tikroji moters prigimtis, kokia gili ji esti. Skaičiau nenorėdama, kad puslaipiai baigtūsi. Daug dalykų buvo nesuprantami, bet manau, kad juos suprasiu kitu savo gyvenimo tarpsniu. Ši knyga, turi net gi privalo būti kiekvienos moteres 'bibliotekoje'. Ši knyga nesenstanti, ši knyga yra tavo mamai, dukrai, sesei, tetai, draugei, kelegei, bendrakusei, anūkei. Tai knyga moteriai. Laukinei Moteriai. Vilkei.

Visų antra, šiais metais nusipirkau ir kitą knygą. Tiesa pasakiusi, apie ją jau kur kas daugiau domėjausi ir jos naujas leidimas pasirodė visai neseniai. Taigi vos pasirodžius šiai knygai aš ją nusipirkau. Tai knyga pavadinimu "Naujoji žemė", skirtingai nei "Bėgančios su vilkais" knyga skirta tiek vyrui tiek moteriai. Ją perskaičiau per kelias dienas, mat ši atveria akis, priverčia atidžiau pažvelgti į savo Ego. Santykinai supurto, nes knyga parašyta apie tave. Apie kiekvieną iš mūsų. Ir apie tai, kaip iš tikrųjų turime pajusti Buvimą, kaip esatį. Kaip reikia gyventi Buvimu dabar, kaip išlikti sąmoningam, budriam ir nepakliūti vėl į Ego rankas.



televizija

“Žiūrėti televizorių - pamėgta milijonų viso pasaulio žmonių laisvalaikio veikla, tiksliau neveiklumas. Vidutinis šešiasdešimties metų sulaukęs amerikietis į televizoriaus ekraną būna praspoksojęs visus penkiolika metų. Daugelyje kitų šalių skaičiai panašūs. Didelė dalis žmonių pasakys, kad žiūrėdami televizorių jie atsipalaiduoja. Ir iš tikrųjų - jei atidžiai save stebėsite, pamatysite, jog kuo ilgesnį laiką praleidžiate sutelkę dėmesį į televizoriaus ekraną, tuo labiau prislopinta jūsų pačių mentalinė veikla. Jūsų protas, kai žiūrite pokalbių laidas, žaidimus, serialus ar net reklamas, negeneruoja beveik nė vienos minties. Jūs ne tik kad užmirštate savo problemas, bet kuriam laikui išsivaduojate iš paties savęs - o kas galėtų labiau atpalaiduoti nei tokia būsena? Taigi kyla klausimas - ar sukuria televizoriaus žiūrėjimas vidinę erdvę? Ar padeda jums tai būti dabartyje, jausti savo Buvimą? Deja, ne. Nors jūsų protas tuo metu nekuria jokių minčių, jis yra prisijungęs prie televizijos laidų herojų mentalinės veiklos. Jų mintys tampa jūsų mintimis. Jūsų protas neveiklus tampa tik ta prasme, kad nekuria minčių pats, tačiau jis nenutrūkstamai traukia į save iš televizoriaus ekrano plūstančias mintis ir vaizdinius. Taip sužadinama transą primenanti pasyvi padidėjusio imlumo būsena, nedaug kuo besiskirianti nuo hipnozės. Štai kodėl televizija puikiai padeda manipuliuoti viešąja nuomone - tai puikiai žino politikai, įvairių tikslų siekiančios grupės ir reklamų kūrėjai. Jie pasirengę sumokėti milijonus dolerių, idant pagautų jus, kai esate apimti imlaus nesąmoningumo būsenos. Jie nori, kad jų mintys taptų jūsų mintimis, ir paprastai jiems tai pavyksta. Taigi tikėtina, kad žiūrėdami televizorių nusileisite žemiau minčių lygmens, o ne pakilsite aukščiau jo. Ta aplinkybė televiziją sieja su alkoholiu ir panašiomis narkotinėmis medžiagomis. Televizija irgi laikinai išlaisvina iš proto gniaužtų, bet jums už tai reikia sumokėti didžiulę kainą - paprastai sąmoningumą. Be to, prie televizijos priprantama kaip ir prie svaigalų. Štai jau siekiate nuotolinio valdymo pultelio norėdami išjungti televizorių, bet, užuot padarę tai, tik karštligiškai keliaujate jo kanalais. Vienintelis mygtukas, kurio, regis, negali paspausti jūsų pirštas - išjungimo. Paprastai jūs nenustojate žiūrėti ne todėl, kad jūsų dėmesį prikaustė kas įdomaus, bet kaip tik dėl to, kad nieko įdomaus nėra. Jei jau užkibote ant kabliuko, kuo lėkštesnė ir beprasmiškesnė laida, tuo greičiau prie jos priprantate ir negalite atsisakyti. Jei ji būtų įdomi ir žadintų mintį, protas jaustų paskatą savarankiškai mąstyti, o tai yra daug geriau nei nesąmoningas televizinis transas. Tada lelevizijos vaizdiniai visiškai nepasigvelbtų jūsų dėmesio. Jei laidos turinys kokybiškas, jis tam tikru mastu gali neultralizuoti, o kartais net panaikinti hipnozinį ir protą stingdantį televizijos poveikį. Kai kurios laidos labai pagelbsti daugeliui žmonių, pakeičia jų gyvenimus į gera, atveria jų širdis, padaro juos sąmoningesnius. Net kai kurios komedijos, piešiančios žmogaus kvailumo ir egoizmo karikatūras, netyčiomis gali daryti dvasinę įtaką. Jos moko į nieką nežiūrėti pernelyg rimtai, priimti gyvenimą lengva širdimi ir verčia mus juoktis. Juokas išlaisvina, taip pat ir gydo. Tačiau didžiąją televizijos kompanijų dalį vldo žmonės, kuriuos savo ruožtu yra visiškai užvaldęs ego, tad slapta televizijos užduotis yra kontroliuoti jus, gramzdinti į miegą, daryti nesąmoningus. Vis dėl to televizija turi milžinišką ir iki šiol menkai ištyrinėtą potencialą. Venkite žiūrėti tokias laidas, kurios atakuoja jus sparčia, keičiančių vienas kitą kas dvi tris sekundes ar greičiau vaizdinių seka (tokios dažnai būna įvairios reklamos). Besaikis televizijos spoksojimas lemia dėmesio sutrikimus, kurie šiomis dienomis vargina milijonus viso pasaulio vaikų. Dėl nesugebėjimo išlaikyti sutelktą dėmesį ilgesnį laiko tarpą visi žmogaus potyriai tampa paviršutiniški, santykiai nepatenkinami, veikla nekokybiška. Dažnas ir ilgai trunkantis televizijos žiūrėjimas padaro žmogų ne tik nesąmoningą, bet ir pasyvų, taip pat išsekina jo energiją. Todėl užuot žiūrėję viską iš eilės, pasirinkite programas, kurias iš ties norite pamatyti. Žiūredami stenkitės jausti kūne gyvumą, kartkartėmis sutelkite dėmesį į kvėpavimą ir nusukite akis nuo ekrano, kad jis visiškai neužvaldytų jūsų regos. Negarsinkite televizoriaus labiau nei būtina, kad jis visai nepasigvelbtų jūsų klausos. O reklaminių pauzių metu garsą apskritai išjunkite. Ir jokiu būdu neikite miegoti vos išjungę televizorių ar - dar blogiau - kol jis įjungtas. “ Eckhart Tolle

2017 m. sausio 28 d., šeštadienis

Ramybė nelaimėje

Ne kiekvienas, patyręs didį praradimą, nubunda, liaujasi tapatintis su pavidalais ir panyra į ramybę. Kai kurie žmonės tokiose situacijose pasijunta aukomis ir pradeda kaltinti aplinkybes, kitus žmones, likimą ar net Dievą. Juos apima psipiktinimas, jie ima graužtis ir gailėtis savęs - taip jų ego sukuria naujus pavidalus, naujas formas ir tapatybes, kurie užima prarastųjų vietą. Ego svarbu, kad ji būtų - gera ar bloga. Naujasis ego bus griežtesnis ir ribotesnis nei jo pirmtakas. 
Kai patiriame tragiško praradimo skausmą, arba jam priešinamės, arba atsiduodame. Kai kurie žmonės, kai juos užklumpa nelaimės, tampa pikti, juos užlieja apmaudas, o kiti tokiose pat situacijose įgyja išminties, ima skleisti meilę ir atjautą. Atsidavimas nelaimei reiškia, kad priimame gyvenimą tokį, koks jis yra. Esame atviri jam. O priešindamiesi stipriname ego ir sulaukiame vis didesnio išorinio spaudimo, nuo mūsų nusisuka visata ir gyvenimas liaujasi teikęs pagalbą. Kai langinės užvertos, į kambarį saulės šviesa nepatenka. Atsidavusiems atsiveria naujas sąmonės matmuo. Jeigu tada reikia imtis kokių nors veiksmų, mūsų veiksmai bus kūrybingi ir juos rems visatos protas. Todėl aplinkybės klostysis mūsų naudai, mums padės ir su mumis bendradarbiaus kiti žmonės, pastebėsime, kad ima rastis vadinamųjų laimingų atsitikimų. Jeigu jokių veiksmų nelaimės ar praradimo akivaizdoje imtis neįmanoma, nesipriešindami mes liekame ramybėje, kuri gimsta iš atsidavimo nuotaikos. Mes liekame Dieve. 

Eckhart Tolle

2017 m. sausio 26 d., ketvirtadienis

Skrydis



Skrydis - visada mane jaudinantis dalykas, kai įsijungus lėktuvo variklio gausmui, pilve jaučiu kutulį, riedėjimas link pakilimo tako, ir ta akimirka, vienos minutės trukmės, kada lėktuvas staiga įsibėgėja ir pašoka į orą. Delnai prakaituoja, ne nuo baimės, o nuo neapsakomos euforijos, kurią patiriu būtent lėktuvo kilimo metu. Užgula ausys, trumpam apkursti, užsimerki ir atsipailaiduoji. Skrendi... Staigus posūkis ir lėktuvas išsitiesina. Tu ore, skrendi virš žemės. Dievinu tą jausmą - viskas man po kojom.
Visas skrydis, nelyginant važiavimas automobiliu, man nesukelia tiek daug jaudulio, kiek lėktuvo pakilimas.


Paslaptys

"Moterų saugomos gėdingos paslaptys yra senos kaip pasaulis. Kiekviena moteris, ilgą laiką sergėjusi ją kompromituojančią paslaptį, žino, ką reiškia degti iš gėdos. Jau pati šios universalios situacijos struktūra yra archetipinė: herojė arba priverčiama ką nors padaryti, arba praradusi instinktus pakliūva į žabangas ir nebeturi daugiau kur dėtis, Paprastai ji niekaip negali ištaisyti apgailėtinos savo padėties, nes yra kam nors pasižadėjusi tylėti arba pati gėdijasi atskleisti paslaptį. Ji paklūsta baimindamasi prarasti meilę, pagarbą arba pragyvenimo lėšas. O kad paslaptis jau tikrai niekad ir jokiu būdu nebūtų atskleista, ją saugantį žmogų arba asmenis dar prislegia ir prakeikimas: jei prasitartų, jiems gresia siaubingos pasekmės ir visokiausios negandos.
Moterims dažnai įteigiama, neva tam tikri jų gyvenimo įvykiai, sprendimai bei aplinkybės, paprastai susiję su seksu, meile, pinigais, prievarta ir/arba kitokiais žmogiškojo gyvenimo sunkumais, yra be galo gėdingi ir nedovanotini. Tai netiesa.
Visi mes klystame, sakome ir darome netinkamus dalykus, nes kartais nieko geresnio nesugalvojame arba nesugebame numatyti savo elgesio pasekmių. Nei šioje planetoje, nei šioje visatoje nėra nieko tokio, ko nebūtų įmanoma atleisti. Nieko. "Oi, ne, - taip ir girdžiu jus dūsaujant, - jau tas dalykas, kurį aš padariau, tai tikrai nedovanotinas..." Tačiau aš jums sakau, kad joks žmogus niekuomet nepadarė, nedaro ir iš principo negali padaryti nieko tokio, kas išeitų už atleidimo ribų. Tai neįmanoma."

Clarissa Pinkola Estes

2017 m. sausio 15 d., sekmadienis

Dvasinis badas

Puldamos į kraštutinumus ir nevaldomai siautėdamos save dažniausiai alina moterys, ištroškusios prasmingo, turiningo gyvenimo. Ilgą laiką buvusi atskirta nuo savo ciklų ir negalėdama patenkinti kūrybinių poreikių, moteris gali stačia galva įpulti į ką tik norite: girtavimas, narkomanija, pykčio priepuoliai, spiritizmas, despotizmas, paleistuvystė, nėštumai, studijos, kūryba, vadovavimas, švietimas, švarinimasis, aerobika, besaikis rijimas, - tai dar toli gražu ne visos dažniausiai pasitaikančių piktnaudžiavimų rūšys. Šitaip besielgiančios moterys paprastai stengiasi kompensuoti prarastus normalios saviraiškos, dvasinio gyvenimo bei dvasinio pasitenkinimo ciklus. 
Clarissa Pinkola Estes, Ph.D.

2017 m. sausio 14 d., šeštadienis

iki amžiaus galo

Tikroji meilė tokia ir turi būti; abipusis vienas kito keitimas. Abu mylintieji išlaisvina savo galias ir psidalija jomis vienas su kitu. Jis tiesia jai savo širdies būgną. Ji perteikia jam savąjį pačių sudėtingiausių ritmų ir emocijų pažinimą. Ką gali žinoti, ką jiedu drauge sumedžios. Tačiau galime būti tikri, kad peno jiems nepritrūks iki amžiaus galo. 
Clarissa Pinkola Estes, Ph. D.