2017 m. gegužės 14 d., sekmadienis

Tu su manimi kartu sudėjus ir nepaleidus

PRIEŠ KELIONĘ

      Sakoma, kad reikia svajoti tyliai. Na tai prisisvajojau.

Šiandien Gegužės šeštą dieną, labai šiltą ir gražų pavasario rytą aš išskrendu į išvajotąją Italiją. Gavau nemažai klausimų [tai su kuo skrendi?]
O aš atsakau [viena], tada matau klausiamųjų veiduose nuostabą [ką? kodėl ?]
TODĖL. taip reikia. Kam neštis visada kartu su savim kažkokią atspirtį, temptis į kelionę drauge, draugę, mamą, tėtį, sesę,brolį... kam, jei  gali tai padaryti vienas. Ir tavo
pagrindiniu atspirties tašku tampa pati tavo esybė. Buvimas su savimi.
   Apie buvimą su savim rašoma labai daug ir labai skirtingai, bet vienas dalykas, vienijantis aprašomąjį buvimą yra Savastis. Čia jau kaip norit interpretuokit...
Na gerai, o tai kas pasikeis, kodėl taip rizikuoju.Visgi aš galvoju, kad tai nėra rizika, tai yra pažvelgimas į save patį, bandymas ieškoti, to kas dar neatrasta.
Pažinti save kitu kampu. Išmokti būti drąsiam, būti atkakliam, užsispyrusiam, BŪTI.
     Visada vertinau laiką su savimi, bet tai buvo labiau komfortiškas laikas,
maždaug atrodantis taip: užsidarai savo kambaryje, pasileidi muziką ir guli taip valandą, kol grįžta kažkas namo. :D na gerai, kiek aukštesnis lygis yra pasivaikščiojimas paplūdimiu anksti ryte. Žinot net ir čia gaunu klausimų [o tai kodėl viena?]
Come on, ne gi nei vienas, niekada nenorit pabūt vienas, pailsėt nuo aplink supančių žmonių, nuo rutinos. Čia man visada kyla klausimas[kodėl jūs to nenorit] Visgi, pasivaikščiojimas, ir pasėdėjimas vienam tarp keturių sienų,yra sveikintina, bet kelionė vienam į nepažįstamą šalį ar vieta, kur viskas kitaip, kur žmonės kitokio temperamento, galbūt rasės, galbūt jie kalba visai tau nesuprantama kalba yra daugiau. 
     Ir vėl gi, klausimas [bet tai tu ne vienas, tu tarp žmonių], tai va čia, ir yra mano pagrindinė kelionės misija - išmokti būti vienai tarp žmonių. Išmokti pažinti savo būtį tarp aplinkos, nesvarbu kokia ji būtų: metro stotyje, sekmadienį turgelyje, miške tarp medžių ir paukščių.


PO KELIONĖS 



Po kelionės į Romą. Taip, šiandien jau Gegužės 13 diena. Tiesiog praskriejo laikas. Grįžau namo. Namais galiu vadinti Lietuvą. maždaug penktą dieną Romoje aš jau norėjau grįžti. Ne, ne, ne dėl to, kad man nepatiko Roma Man ji stulbinamai patiko ir aš čia grįšiu dar ne kartą, bet žinot dėl ko norėjosi grįžti, labiausiai? - dėl to, ką palikau čia. Dėl savų veidų, veidų žmonių, kuriuos aš myliu iki išprotėjimo. 
Kelionėje, labiausiai pajutau, ką reiškia būti vienam. O tai yra sunkus darbas, tačiau pilnas netikėtumų, iššūkių. Nepaisant būvimo su savimi, aš pajutau, buvimą be savęs...ir klausiau - O kas gi aš esu, kas mane labiausiai padaro manimi ?  Tai Tu mano mylimas žmogau. Tu esi tas, su kuriuo man būnant nereikia vienatvės. Tas dėl kurio, nužengusi tūkstančius mylių, randu jėgų grįžti atgal. Tas, kuriam nereikia manęs palikti vienos, kad pasijausčiau geriau. Tu tas, kas užpildo mane ligi soties, ir aš būnu su Tavim pilna savęs ir Tavęs. 
Dėkoju aukščiausiajam, kad leido man pasileisti į šį nuotykį, kad suprasčiau, dėl ko verta grįžti ir kas yra tikrasis būvimas. Būvimas - tai Tu su manimi kartu sudėjus ir nepaleidus. 

2017 m. balandžio 15 d., šeštadienis

Apie velnio gundymus.

Popiežius kreipdamasis į jaunimą Lotynų Amerikoje sakė: " Mano brangieji, saugokitės velnio. Velnias jus gundys narkotikais, alkoholiu, ir ypač - priešvedybiniu seksu.".
Tai kas tas velnias? Jūs esat kada nors jį matę prieš akis? Nemanau, kad kas nors iš mūsų yra matę velnią ir kad jis kažkaip jus gundė. Juk žinome, kad mūsų troškimai, kyla iš pačių mūsų, tai ne joks velnias ar dar kažkokia Dievo rykštė. B.Osho sako: "Tačiau tai yra religijų strategija - suversti atsakomybę kokiam nors pramanytam personažui, pavyzdžiui, velniui, kad jūs nesijaustumėte, jog esate smerkiami patys." Tai taip išeina, kad Popiežius sako, kad jūs pats esate velnias, bet jis tiesiog neturi pakankamai drąsos tai pasakyti, tiesiai šviesiai.

Ir nepaisant to, visi šventraščiai teigia, jog Dievas yra visagalis, tačiau net ir jis negali padaryti paprasto dalyko - tiesiog sustabdyti šį velnią, kad jis nebegundytų žmonių ?! Kažkodėl Dievas taip ir neįveikia to velnio, kad jis nustotų pagaliau gundyti žmones blogais dalykais. Ir visgi, jei pats Dievas yra bejėgis prieš velnią, tai kaip paprastas žmogus gali įveikti tą velnią ir jo siūlomas pagundas??
Dauguma Dievo atstovų, ištisus amžius vis meluoja ir taip nė karto nepabandė pasielgti atsakingai. B. Osho sako: Tai neatsakingumas - sakyti žmonėms, "saugokitės, velnias jus gundys". Kaip tik būtent toks pasakymas  ir sėja pagundą žmonių protuose. Tada tie žmonės Lotynų Amerikoje, atėję paklausyti Popiežiaus dvasinio pamokslo,grįžo namo galvodami apie ikivedybinį seksą, galvodami,kur čia dabar gavus narkotikų ir kur čia yra alkoholio vartojimo blogybės...Paradoksalu ar ne? Kita vertus, kalbant apie alkoholį, juk jis nėra velnio pagunda, nes alkoholį gėrė ir pats Jėzus Kristus, siūlydamas gerti savo apaštalams. Taip gaunasi, kad drausti alkoholį - tai kelti pavojų Jėzaus reputacijai. Juk niekur neminima, kad Jėzus Kristus buvo Anoniminių alkoholikų klubo narys. Jis juk visad mėgavosi gėrimu ir niekada, nesakė, kad tai yra nuodėmė. Tai taip išeina, kad dabartinis Popiežius yra religingesnis už Jėzų Kristų ???

Rašytojas B.Osho sako: " Jėzus yra suterštas rabinų ir kunigų. Tai ta pati kompanija kaip ir popiežius, tik skirtingos jų etiketės, skirtingi prekiniai ženklai. Bet verslas tas pats, kompanija ta pati, jų darbas tas pats - jie gadina žmones, jie niekina jūsų nekaltumą. Popiežius sunerimęs dėl ikivedybinio sekso - matyt, seksas jam labai rūpi, kaipgi jis kitaip būtų galėjęs duoti tokį perspėjimą?Ir jis jį labai pabrėžė!"

Tai kodėl, dabar priešvedybinis seksas yra negerai. Taip kažkada jis buvo problema, bet dabar mes gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, ar ne? Kodėl tai problema? Seksas gali baigtis neplanuotu nėštumu, gali atsirasti vaikų, o kas gi jais pasirūpins? Kas gi ves tą merginą, kuri turi vaiką? Bet dabar, tos problemos lyg ir nebėra, nes lytinis švietimas yra pažengęs tiek, kad visos normalios šeimos ugdydamos savo vaikus, gali papasakoti, kuo gali baigtis neatsakingas seksas. Tačiau, ši problema tebeglūdi mūsų galvose. Ji niekada ir nedings, kada Dievo pasekėjai kalbės apie seksą, kaip apie "velnio gundymą" ir baisiausią nuodėmę.

"Iš tikrųjų daugiausia vedybinio gyvenimo sunkumų kyla dėl to, kad draudžiamas ikivedybinis seksas. Tai tarsi kas būtų pasakęs, kad kol nesulauksite dvidešimt vienų metų, negalėsite plaukti: neleiskite, kad velnias jus gundytų, lipimas į vandenį, kol dar nesuaugote, yra nuodėmė. Ir štai jums sukanka dvidešimt vieni metai, bet jūs nemokate plaukti. Tačiau jūs manote, kad mokate, nes juk jums dvidešimt vieni, jums jau leidžiama plaukti - ir šokate į upę. Jūs šokate į savo mirtį! Nes vien  tai, kad jums sukako dvidešimt vieni, jokiu būdu nereiškia, kad sugebėsite plaukti. Tokios taisyklės nėra. O kadangi išmoksite plaukti?"- B.Osho.

Iš rašytojo palyginimo, galime sakyti, kad kyla mintis, jog prieš lipdami į vandenį jūs turite išmokti plaukti, tačiau, jei lipsite į vandenį padarysite nuodėmę. Tad kur tada išmokti plaukti? Savo miegamajame ant lovos? Ne, visgi jums reikės bristi į vandenį.

"Mergina niekada nebus tokia seksualiai gyvesnė, negu kad sulaukusi keturiolikos metų amžiaus; o vaikinas niekada nebus toks seksualiai gyvas, kaip kad būna sulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus. Kai gamta pasiekia savo aukščiausią tašką, jūs juos imate stabdyti. O kai vaikinas sulaukia trisdešimties, jūs jam leidžiate tuoktis. Jo seksualumas jau gęsta. Jo gyvybės energija silpnėja, jis praranda susidomėjimą. Biologiškai jis pavėlavo keturiolika ar šešiolika metų." - B.Osho

Rašytojas teigia, kad būtent dėl to kyla tiek daug santuokinio gyvenimo problemų, ir klesti tiek daug vedybinių konsultantų - nes abu partneriai yra praleidę savo aukštumų valandas...
Manau, kad rašytojas neturi omenyje, kad būtent keturiolikos-aštuoniolikos metų reikia pulti į seksualinius santykius ir pradėti sakyti savo nepilnamečiams vaikams, kad jau laikas išskleisti "meilės sparnus". Aš manau, kad jis sako, jog turim ugdyti vaikų atsakomybę apie seksą, kad tai jokiu būdu nėra nuodėmė, tačiau norint pradėti gyventi seksualinį gyvenimą, turi būti atsakingas. Draudimas kaip tik skatina viską išbandyti, nes dažniausiai draudžiant nėra pasakojama, dėl ko ir kas gali nutikti. Tai tiesiog pabrėžiama "ikivedybinis sekas - blogai, nesusigundyk, negalima.", "narkotikai, alkoholis - blogai, nesusigundyk, negalima".

Ir visgi, niekas jūsų negundo. Tai ne joks velnias, tai paprasčiausia gamta. "Ir gamta nėra prieš jus, ji visa yra su jumis. Geresnėje žmonių visuomenėje ikivedybinis seksas turėtų būti pripažįstamas taip pat, kaip yra pripažįstamas kai kuriose pirmykštėse gentyse. Ir štai dėl kokių priežasčių. Pirma, gamta jus tam paruošė, iš jūsų neturėtų būti atimta prigimtinė teisė. Jei visuomenė nėra pasirengusi jūsų vedyboms, tai visuomenės problema, ne jūsų. Visuomenė turėtų rasti kokią nors išeitį. Pirmykščių genčių žmonės tą išeitį rado. Ir tenai mergina iki vedybų pastodavo labai retai. Jei taip atsitikdavo, vaikinas ir mergina susituokdavo. Dėl to neturi būti jokios gėdos, jokio skandalo, dėl to nieko nereikia smerkti. Priešingai, vyresnieji laiminą jaunųjų porą, nes jie įrodė, kad yra energingi; gamta juose galinga, jų biologija yra gyvesnė, negu kieno nors kito. Bet pasaulyje nutinka retai." - B, Osho.


2017 m. kovo 29 d., trečiadienis

Iš akies į akį, iš širdies į širdį.

"Jeigu jums bus malonu bendrauti su kokiu nors žmogumi, norėsite, kad to malonumo būtų daugiau. Jeigu jums bus malonus intymumas, jūs norėsite pažinti intymumą dar giliau. Yra meilės gėlių, kurios pražysta tik po ilgo intymumo. Taip pat yra sezoninių gėlių - šešias savaites jos žydi, o per kitas šešias savaites nuvysta amžiams. Vienos gėlės pražysta po kelerių metų, kitos - po daug metų. Kuo ilgesnis laiko tarpas, tuo gražesni žiedai. Kad tai įvyktų, dvi širdys turi viena kitai įsipareigoti. Įsipareigoti ne žodžiais, nes žodžiai meilę išniekina. Tai turi būti tylūs įsipareigojimai - iš akies į akį, iš širdies į širdį, iš esybės į esybę. Įsipareigojimai turi būti suprasti, o ne pasakyti."
B.OSHO 

2017 m. kovo 26 d., sekmadienis

Love gives freedom

"People are unaware that they don’t know what love is. Love never suspects, love is never jealous. Love never interferes in the other’s freedom. Love never imposes on the other. Love gives freedom, and the freedom is possible only if there is space in your togetherness."
B.OSHO.
(Žmonės nesuvokia, kad jie nenori žinoti, kas yra meilė. Meilė niekada neįtarinėja, niekada nepavydi. Meilė nevaržo kito žmogaus laisvės. Meilė nedaro spaudimo. Meilė suteikia laisvę, o laisvė įmanoma tik tada, kai jūsų bendrume yra ervės. )

2017 m. kovo 25 d., šeštadienis

Suaugęs

Eilinis pokalbis su mama telefonu. 
-Andžela, o kaip tu įsivaizdavai savarankišką gyvenimą kai buvai maža?
-Ai mam, žinai galvojau kaip faina, suaugę žmonės eina į darbą, turi kavos pertraukėles, pietus, kada grįžta tai pertraukėlei namo, užsuka į kavinę ar valgyklą. Suaugę žmonės gali leisti savo pinigus kaip jie nori. Turi laisvus savaitgalius, važiuoja į 'senukus' pirkti namams kažką, jie gali dekoruoti savo būstą kaip nori, gali leisti vakarus prie televizoriaus, gali nusipirkti mėgstamą drabužį, gali keliauti kur nori, per atostogas gali miegoti kiek nori. O mes vaikai, turim eiti į tą prakeiktą mokyklą, daryti namų darbus, prašyti tėvų pinigų, negalim pirkti ko norim, negalim grįžti kada norim, turim eit miegoti kada tėvai liepia, negalim to ano dar to...

Mama nusijuokė. 
-Andžela, o kaip dabar, darbar Tu esi suaugus, savarankiška, papasakok kaip dabar tau viskas atrodo?
-Mama, dabar viskas kitaip nei aš įsivaizdavau.

Mane ir sesę tėvai auklėjo taip, kad jei nori kažko rimto (ko tėvai negali nupirkti) reikia užsidirbti. Pamenu, kad mama sugalvodavo mums su sesę įvairių darbelių, už kuriuos gaudavome vieną kitą pinigą. Pamenu, kai surengdavom su sese savo piešinių ir įvairiausių rankdarbių turgelį namuose, ateidavo seneliai ir tėvai pirkti. Vieno piešinio kaina 20ct. ir jie nupirkdavo viską! Mama už išplautus indus mokėdavo mums po 1Lt. Mes juos plaudavom su sese visada. Juokinga kai pagalvoju dabar... Bet mes tuos pinigėlius dėdavom centą prie cento ir nusipirkdavom ką nors grynai sau, bet ką, ką norėdavom, kas tuo metu atrodydavo mums svarbu.
Kai šiek tiek paaugom, mudvi su sese pradėjom dirbti. Aš dirbau pas tėvų draugus namuose, prižiūrėjau jų mergaitę turinčią negalią. Po to sesė kai paaugo irgi prižiūrėjo tą mergaitę.
Pamenu tada aš nusipirkau pirmąjį savo didelį pirkinį - skaitmeninį fotoaparatą.
Tada tėtis davė mums idėja pasisodinti braškių. Tai vasaras iki pat studijų mes leidome braškyne, ravėjimas, laistymas, skinimas ir pardavinėjimas turguje.
Taip mes abi nusipirkom po telefoną, po kompiuterį ir susitaupėm pirmus pinigėlius studijoms.

Kai pradėjau studijuoti, buvo sunku. Praėjus vieneriems metams susiradau darbą ir pradėjau uždirbti savo pinigus. Ir tada jau visiškai nepriklausiau nuo tėvų. Tada ir pajutau tą savarankiško gyvenimo kartėlį. Sąskaitos už butą, už telefoną, drabužiai, namų apyvokos daiktai viskas buvo ant mano pečių.
O dar studijos, egzaminai... visko tiek daug, kartais atrodo versdavausi per galvą, kad tik kažkas pavyktų ir išeitų. Galvodavau kaip čia reikia susitaupyti ant naujų batų, striukės,..
Taip aš galėjau grįžti namo kada noriu, eiti miegoti kada noriu, galėjau būti su kuo noriu, galėjau daryti viską kas mano valioje, bet visada, kiekvieną mielą dieną primindavau sau, kad reikia dirbti, reikia pasirūpinti savimi. Planuoti išlaidas, planuoti laiką, planuoti, planuoti, planuoti...
Negalėjau gyventi taip nesukdama sau galvos apie rytojų. Turėjau visada žiūrėti į priekį, apskaičiuoti viską. Galvojau, kad kol studijuoju tai dar ne taip baisu, kai baigsiu studijas, galėsiu dirbti pagal specialybę, galbūt uždirbsiu daugiau, galbūt tada gyvenimas taps ne toks rūpestingas.

Suaugusiojo gyvenimas vaikui atrodo toks stebuklingas, toks nepriklausomas... Bet kiekvienas vaikas užauga. Kiekvienas tampa daugiau ar mažiau atsakingesni už save, už kiekvieną savo nužengtą žingsį, už visas klaidas, visas laimes ir nelaimes. Ir kaip baisu, kaip baisu tam paprastam jaunam žmogui išeiti į savarankišką gyvenimą, kur lėkštė padėta prieš nosį neprisipildys akimirksniu.
Pagalvoju, kokie yra tie jauni žmonės, kuriuos tėvai finansiškai rėmė visada... kurie neturėjo sukti sau galvos dėl pinigų, viskas buvo padėta ant lėkštutės. Nesakau, kad tai blogai ar gerai. Nesakau ir to, kad mano tėvai negalėjo man duoti pinigų, jie galėjo, bet tiesiog mus su sese auklėjo kitaip. Kad norint kažką turėti reikia užsidirbti, nusipelnyti, negali tik egzistuoti, gulėti lovoj ir krapštyti nosį, kad darydamas klaidingus sprendimus iš jų mokaisi, kad reikia galvoti, ką darai, kaip ir kur. Kad viską kas ant tavo pečių tu neši pats.

2017 m. kovo 24 d., penktadienis

Love is cool.


"Excitement, fever, are not ecstasies. They look alike, that is the problem. In life many things look alike and the distinctions are very delicate and fine and subtle. Excitement can look like ecstasy—it is not, because ecstasy is basically cool. Passion is hot. Love is cool, not cold but cool. Hatred is cold. Passion, lust, is hot. Love is exactly in the middle. It is cool—neither cold nor hot. It is a state of tremendous tranquility, calmness, serenity, silence. And out of that silence is poetry, out of that silence is song, out of that silence arises a dance of your being. "
by OSHO.

Kelionėje

Kur yra ta vieta, kur jautiesi geriausiai? Kur yra vieta, kada būnant ten jauti visišką pilnatvę?
Kelionėje. Štai ten.

Kiek daug kartų save stabdžiau arba mane stabdė ir laikė. Pinigų trūkumas, darbas, studijos, šeima, antroji pusė... Štai kas mane laikė nuo kelionės svetur. Ir dabar kai turiu savo rankose bilietus į kelionę, kurioje žalio supratimo neturiu, kas manęs laukia, kur aš apsistosiu, su kuo man teks susidurti, ką man teks patirti, jaučiu pilnatvę.
Žinot, man nereikėjo nei didelių pinigų, nei darbdavio klaust ar galiu va čia truputį išvykti, nei šeimos ar jie nebijos, kad aš visai viena keliauju į nepažintą šalį be jokių garantijų, kad turėsiu saugią vietą apsistoti ir šiltai išsimiegoti kažkur, ir visiškai niekam daugiau neturėjau aiškinti, kodėl, kur, kaip ir kada. Tiesiog ėmiau ir padariau tai. O dabar liko tik sulaukti, ir aš žinau, tiesiog visa širdimi žinau, kad ten kelionėje manęs laukia visiška pilnatvė ir buvimas sau ir dėl savęs visiškas išėjimas iš komforto zonos, nepaisymas oro sąlygų ir tik viena kuprinė reikalingiausių daiktų.
Ir visai nereikia 5 žvaigždučių viešbučio su viskas įskaičiuota, nereikia lagamino su 5 skirtingais maudymosi kostiumėliais, tereikia besti pirštu į žemėlapį, rasti pigiausią lėktuvo bilietą, pasiimti kuprinę, įsidėti knygą, keletą drabužių ir keliauti.
Tu visiškai paprastai gali būti ten kur tau geriausia. Kelionėje.