2017 m. sausio 29 d., sekmadienis

Sausio knygos.

2017 metai, sausio mėnuo, 29 diena. Toks įdomus dalykas, nepraėjus nei mėnesiui (vis dar nesugebu neatsižvelgti į laiką) aš žvelgiu kitomis akimis. Visų pirma, kad būtent šiais metais, į mano rankas pakliuvo knyga "Bėgančios su vilkais". Visiškai atsisitiktinai. Istorija tokia:

Eilinė diena darbe, Regis niekuo neįpatinga. Dažnai per pietų pertraukėlę užlėkiu ir į knygyną. Pašniukštinėju ten apsisuku ir išeinu. Bet tą dieną mano akis patraukė stora knyga, raudonu viršeliu. Paėmiau į rankas. Pasukiojau ir padėjau. Nuėjau į kitą knygyno pusę, bet galvoje kažkas sakė 'grįžk atgal ir paimk tą knygą'. Pasidaviau. Grįžau prie knygos. Pažiūrėjau į kainą. Viešpatie galvoju, šitiek pinigų. Ne, negaliu sau leisti... Nusisukau vėl kėtindama pasukti visai kitur, bet staiga tiesiog paėmiau ją į rankas ir kojos tiesiog nuėjo prie kasos. 
-22,15, maišelio norėsite?
-ne ačiū.

Ir aš ją laikiau savo rankose. Magiški jausmai apimė vos perskaičius kelis knygos sakinius. Knyga privertusi kitaip į save žvelgti. Suprasti, kokia yra tikroji moters prigimtis, kokia gili ji esti. Skaičiau nenorėdama, kad puslaipiai baigtūsi. Daug dalykų buvo nesuprantami, bet manau, kad juos suprasiu kitu savo gyvenimo tarpsniu. Ši knyga, turi net gi privalo būti kiekvienos moteres 'bibliotekoje'. Ši knyga nesenstanti, ši knyga yra tavo mamai, dukrai, sesei, tetai, draugei, kelegei, bendrakusei, anūkei. Tai knyga moteriai. Laukinei Moteriai. Vilkei.

Visų antra, šiais metais nusipirkau ir kitą knygą. Tiesa pasakiusi, apie ją jau kur kas daugiau domėjausi ir jos naujas leidimas pasirodė visai neseniai. Taigi vos pasirodžius šiai knygai aš ją nusipirkau. Tai knyga pavadinimu "Naujoji žemė", skirtingai nei "Bėgančios su vilkais" knyga skirta tiek vyrui tiek moteriai. Ją perskaičiau per kelias dienas, mat ši atveria akis, priverčia atidžiau pažvelgti į savo Ego. Santykinai supurto, nes knyga parašyta apie tave. Apie kiekvieną iš mūsų. Ir apie tai, kaip iš tikrųjų turime pajusti Buvimą, kaip esatį. Kaip reikia gyventi Buvimu dabar, kaip išlikti sąmoningam, budriam ir nepakliūti vėl į Ego rankas.



televizija

“Žiūrėti televizorių - pamėgta milijonų viso pasaulio žmonių laisvalaikio veikla, tiksliau neveiklumas. Vidutinis šešiasdešimties metų sulaukęs amerikietis į televizoriaus ekraną būna praspoksojęs visus penkiolika metų. Daugelyje kitų šalių skaičiai panašūs. Didelė dalis žmonių pasakys, kad žiūrėdami televizorių jie atsipalaiduoja. Ir iš tikrųjų - jei atidžiai save stebėsite, pamatysite, jog kuo ilgesnį laiką praleidžiate sutelkę dėmesį į televizoriaus ekraną, tuo labiau prislopinta jūsų pačių mentalinė veikla. Jūsų protas, kai žiūrite pokalbių laidas, žaidimus, serialus ar net reklamas, negeneruoja beveik nė vienos minties. Jūs ne tik kad užmirštate savo problemas, bet kuriam laikui išsivaduojate iš paties savęs - o kas galėtų labiau atpalaiduoti nei tokia būsena? Taigi kyla klausimas - ar sukuria televizoriaus žiūrėjimas vidinę erdvę? Ar padeda jums tai būti dabartyje, jausti savo Buvimą? Deja, ne. Nors jūsų protas tuo metu nekuria jokių minčių, jis yra prisijungęs prie televizijos laidų herojų mentalinės veiklos. Jų mintys tampa jūsų mintimis. Jūsų protas neveiklus tampa tik ta prasme, kad nekuria minčių pats, tačiau jis nenutrūkstamai traukia į save iš televizoriaus ekrano plūstančias mintis ir vaizdinius. Taip sužadinama transą primenanti pasyvi padidėjusio imlumo būsena, nedaug kuo besiskirianti nuo hipnozės. Štai kodėl televizija puikiai padeda manipuliuoti viešąja nuomone - tai puikiai žino politikai, įvairių tikslų siekiančios grupės ir reklamų kūrėjai. Jie pasirengę sumokėti milijonus dolerių, idant pagautų jus, kai esate apimti imlaus nesąmoningumo būsenos. Jie nori, kad jų mintys taptų jūsų mintimis, ir paprastai jiems tai pavyksta. Taigi tikėtina, kad žiūrėdami televizorių nusileisite žemiau minčių lygmens, o ne pakilsite aukščiau jo. Ta aplinkybė televiziją sieja su alkoholiu ir panašiomis narkotinėmis medžiagomis. Televizija irgi laikinai išlaisvina iš proto gniaužtų, bet jums už tai reikia sumokėti didžiulę kainą - paprastai sąmoningumą. Be to, prie televizijos priprantama kaip ir prie svaigalų. Štai jau siekiate nuotolinio valdymo pultelio norėdami išjungti televizorių, bet, užuot padarę tai, tik karštligiškai keliaujate jo kanalais. Vienintelis mygtukas, kurio, regis, negali paspausti jūsų pirštas - išjungimo. Paprastai jūs nenustojate žiūrėti ne todėl, kad jūsų dėmesį prikaustė kas įdomaus, bet kaip tik dėl to, kad nieko įdomaus nėra. Jei jau užkibote ant kabliuko, kuo lėkštesnė ir beprasmiškesnė laida, tuo greičiau prie jos priprantate ir negalite atsisakyti. Jei ji būtų įdomi ir žadintų mintį, protas jaustų paskatą savarankiškai mąstyti, o tai yra daug geriau nei nesąmoningas televizinis transas. Tada lelevizijos vaizdiniai visiškai nepasigvelbtų jūsų dėmesio. Jei laidos turinys kokybiškas, jis tam tikru mastu gali neultralizuoti, o kartais net panaikinti hipnozinį ir protą stingdantį televizijos poveikį. Kai kurios laidos labai pagelbsti daugeliui žmonių, pakeičia jų gyvenimus į gera, atveria jų širdis, padaro juos sąmoningesnius. Net kai kurios komedijos, piešiančios žmogaus kvailumo ir egoizmo karikatūras, netyčiomis gali daryti dvasinę įtaką. Jos moko į nieką nežiūrėti pernelyg rimtai, priimti gyvenimą lengva širdimi ir verčia mus juoktis. Juokas išlaisvina, taip pat ir gydo. Tačiau didžiąją televizijos kompanijų dalį vldo žmonės, kuriuos savo ruožtu yra visiškai užvaldęs ego, tad slapta televizijos užduotis yra kontroliuoti jus, gramzdinti į miegą, daryti nesąmoningus. Vis dėl to televizija turi milžinišką ir iki šiol menkai ištyrinėtą potencialą. Venkite žiūrėti tokias laidas, kurios atakuoja jus sparčia, keičiančių vienas kitą kas dvi tris sekundes ar greičiau vaizdinių seka (tokios dažnai būna įvairios reklamos). Besaikis televizijos spoksojimas lemia dėmesio sutrikimus, kurie šiomis dienomis vargina milijonus viso pasaulio vaikų. Dėl nesugebėjimo išlaikyti sutelktą dėmesį ilgesnį laiko tarpą visi žmogaus potyriai tampa paviršutiniški, santykiai nepatenkinami, veikla nekokybiška. Dažnas ir ilgai trunkantis televizijos žiūrėjimas padaro žmogų ne tik nesąmoningą, bet ir pasyvų, taip pat išsekina jo energiją. Todėl užuot žiūrėję viską iš eilės, pasirinkite programas, kurias iš ties norite pamatyti. Žiūredami stenkitės jausti kūne gyvumą, kartkartėmis sutelkite dėmesį į kvėpavimą ir nusukite akis nuo ekrano, kad jis visiškai neužvaldytų jūsų regos. Negarsinkite televizoriaus labiau nei būtina, kad jis visai nepasigvelbtų jūsų klausos. O reklaminių pauzių metu garsą apskritai išjunkite. Ir jokiu būdu neikite miegoti vos išjungę televizorių ar - dar blogiau - kol jis įjungtas. “ Eckhart Tolle

2017 m. sausio 28 d., šeštadienis

Ramybė nelaimėje

Ne kiekvienas, patyręs didį praradimą, nubunda, liaujasi tapatintis su pavidalais ir panyra į ramybę. Kai kurie žmonės tokiose situacijose pasijunta aukomis ir pradeda kaltinti aplinkybes, kitus žmones, likimą ar net Dievą. Juos apima psipiktinimas, jie ima graužtis ir gailėtis savęs - taip jų ego sukuria naujus pavidalus, naujas formas ir tapatybes, kurie užima prarastųjų vietą. Ego svarbu, kad ji būtų - gera ar bloga. Naujasis ego bus griežtesnis ir ribotesnis nei jo pirmtakas. 
Kai patiriame tragiško praradimo skausmą, arba jam priešinamės, arba atsiduodame. Kai kurie žmonės, kai juos užklumpa nelaimės, tampa pikti, juos užlieja apmaudas, o kiti tokiose pat situacijose įgyja išminties, ima skleisti meilę ir atjautą. Atsidavimas nelaimei reiškia, kad priimame gyvenimą tokį, koks jis yra. Esame atviri jam. O priešindamiesi stipriname ego ir sulaukiame vis didesnio išorinio spaudimo, nuo mūsų nusisuka visata ir gyvenimas liaujasi teikęs pagalbą. Kai langinės užvertos, į kambarį saulės šviesa nepatenka. Atsidavusiems atsiveria naujas sąmonės matmuo. Jeigu tada reikia imtis kokių nors veiksmų, mūsų veiksmai bus kūrybingi ir juos rems visatos protas. Todėl aplinkybės klostysis mūsų naudai, mums padės ir su mumis bendradarbiaus kiti žmonės, pastebėsime, kad ima rastis vadinamųjų laimingų atsitikimų. Jeigu jokių veiksmų nelaimės ar praradimo akivaizdoje imtis neįmanoma, nesipriešindami mes liekame ramybėje, kuri gimsta iš atsidavimo nuotaikos. Mes liekame Dieve. 

Eckhart Tolle

2017 m. sausio 26 d., ketvirtadienis

Skrydis



Skrydis - visada mane jaudinantis dalykas, kai įsijungus lėktuvo variklio gausmui, pilve jaučiu kutulį, riedėjimas link pakilimo tako, ir ta akimirka, vienos minutės trukmės, kada lėktuvas staiga įsibėgėja ir pašoka į orą. Delnai prakaituoja, ne nuo baimės, o nuo neapsakomos euforijos, kurią patiriu būtent lėktuvo kilimo metu. Užgula ausys, trumpam apkursti, užsimerki ir atsipailaiduoji. Skrendi... Staigus posūkis ir lėktuvas išsitiesina. Tu ore, skrendi virš žemės. Dievinu tą jausmą - viskas man po kojom.
Visas skrydis, nelyginant važiavimas automobiliu, man nesukelia tiek daug jaudulio, kiek lėktuvo pakilimas.


Paslaptys

"Moterų saugomos gėdingos paslaptys yra senos kaip pasaulis. Kiekviena moteris, ilgą laiką sergėjusi ją kompromituojančią paslaptį, žino, ką reiškia degti iš gėdos. Jau pati šios universalios situacijos struktūra yra archetipinė: herojė arba priverčiama ką nors padaryti, arba praradusi instinktus pakliūva į žabangas ir nebeturi daugiau kur dėtis, Paprastai ji niekaip negali ištaisyti apgailėtinos savo padėties, nes yra kam nors pasižadėjusi tylėti arba pati gėdijasi atskleisti paslaptį. Ji paklūsta baimindamasi prarasti meilę, pagarbą arba pragyvenimo lėšas. O kad paslaptis jau tikrai niekad ir jokiu būdu nebūtų atskleista, ją saugantį žmogų arba asmenis dar prislegia ir prakeikimas: jei prasitartų, jiems gresia siaubingos pasekmės ir visokiausios negandos.
Moterims dažnai įteigiama, neva tam tikri jų gyvenimo įvykiai, sprendimai bei aplinkybės, paprastai susiję su seksu, meile, pinigais, prievarta ir/arba kitokiais žmogiškojo gyvenimo sunkumais, yra be galo gėdingi ir nedovanotini. Tai netiesa.
Visi mes klystame, sakome ir darome netinkamus dalykus, nes kartais nieko geresnio nesugalvojame arba nesugebame numatyti savo elgesio pasekmių. Nei šioje planetoje, nei šioje visatoje nėra nieko tokio, ko nebūtų įmanoma atleisti. Nieko. "Oi, ne, - taip ir girdžiu jus dūsaujant, - jau tas dalykas, kurį aš padariau, tai tikrai nedovanotinas..." Tačiau aš jums sakau, kad joks žmogus niekuomet nepadarė, nedaro ir iš principo negali padaryti nieko tokio, kas išeitų už atleidimo ribų. Tai neįmanoma."

Clarissa Pinkola Estes

2017 m. sausio 15 d., sekmadienis

Dvasinis badas

Puldamos į kraštutinumus ir nevaldomai siautėdamos save dažniausiai alina moterys, ištroškusios prasmingo, turiningo gyvenimo. Ilgą laiką buvusi atskirta nuo savo ciklų ir negalėdama patenkinti kūrybinių poreikių, moteris gali stačia galva įpulti į ką tik norite: girtavimas, narkomanija, pykčio priepuoliai, spiritizmas, despotizmas, paleistuvystė, nėštumai, studijos, kūryba, vadovavimas, švietimas, švarinimasis, aerobika, besaikis rijimas, - tai dar toli gražu ne visos dažniausiai pasitaikančių piktnaudžiavimų rūšys. Šitaip besielgiančios moterys paprastai stengiasi kompensuoti prarastus normalios saviraiškos, dvasinio gyvenimo bei dvasinio pasitenkinimo ciklus. 
Clarissa Pinkola Estes, Ph.D.

2017 m. sausio 14 d., šeštadienis

iki amžiaus galo

Tikroji meilė tokia ir turi būti; abipusis vienas kito keitimas. Abu mylintieji išlaisvina savo galias ir psidalija jomis vienas su kitu. Jis tiesia jai savo širdies būgną. Ji perteikia jam savąjį pačių sudėtingiausių ritmų ir emocijų pažinimą. Ką gali žinoti, ką jiedu drauge sumedžios. Tačiau galime būti tikri, kad peno jiems nepritrūks iki amžiaus galo. 
Clarissa Pinkola Estes, Ph. D.