2017 m. gegužės 14 d., sekmadienis

Tu su manimi kartu sudėjus ir nepaleidus

PRIEŠ KELIONĘ

      Sakoma, kad reikia svajoti tyliai. Na tai prisisvajojau.

Šiandien Gegužės šeštą dieną, labai šiltą ir gražų pavasario rytą aš išskrendu į išvajotąją Italiją. Gavau nemažai klausimų [tai su kuo skrendi?]
O aš atsakau [viena], tada matau klausiamųjų veiduose nuostabą [ką? kodėl ?]
TODĖL. taip reikia. Kam neštis visada kartu su savim kažkokią atspirtį, temptis į kelionę drauge, draugę, mamą, tėtį, sesę,brolį... kam, jei  gali tai padaryti vienas. Ir tavo
pagrindiniu atspirties tašku tampa pati tavo esybė. Buvimas su savimi.
   Apie buvimą su savim rašoma labai daug ir labai skirtingai, bet vienas dalykas, vienijantis aprašomąjį buvimą yra Savastis. Čia jau kaip norit interpretuokit...
Na gerai, o tai kas pasikeis, kodėl taip rizikuoju.Visgi aš galvoju, kad tai nėra rizika, tai yra pažvelgimas į save patį, bandymas ieškoti, to kas dar neatrasta.
Pažinti save kitu kampu. Išmokti būti drąsiam, būti atkakliam, užsispyrusiam, BŪTI.
     Visada vertinau laiką su savimi, bet tai buvo labiau komfortiškas laikas,
maždaug atrodantis taip: užsidarai savo kambaryje, pasileidi muziką ir guli taip valandą, kol grįžta kažkas namo. :D na gerai, kiek aukštesnis lygis yra pasivaikščiojimas paplūdimiu anksti ryte. Žinot net ir čia gaunu klausimų [o tai kodėl viena?]
Come on, ne gi nei vienas, niekada nenorit pabūt vienas, pailsėt nuo aplink supančių žmonių, nuo rutinos. Čia man visada kyla klausimas[kodėl jūs to nenorit] Visgi, pasivaikščiojimas, ir pasėdėjimas vienam tarp keturių sienų,yra sveikintina, bet kelionė vienam į nepažįstamą šalį ar vieta, kur viskas kitaip, kur žmonės kitokio temperamento, galbūt rasės, galbūt jie kalba visai tau nesuprantama kalba yra daugiau. 
     Ir vėl gi, klausimas [bet tai tu ne vienas, tu tarp žmonių], tai va čia, ir yra mano pagrindinė kelionės misija - išmokti būti vienai tarp žmonių. Išmokti pažinti savo būtį tarp aplinkos, nesvarbu kokia ji būtų: metro stotyje, sekmadienį turgelyje, miške tarp medžių ir paukščių.


PO KELIONĖS 



Po kelionės į Romą. Taip, šiandien jau Gegužės 13 diena. Tiesiog praskriejo laikas. Grįžau namo. Namais galiu vadinti Lietuvą. maždaug penktą dieną Romoje aš jau norėjau grįžti. Ne, ne, ne dėl to, kad man nepatiko Roma Man ji stulbinamai patiko ir aš čia grįšiu dar ne kartą, bet žinot dėl ko norėjosi grįžti, labiausiai? - dėl to, ką palikau čia. Dėl savų veidų, veidų žmonių, kuriuos aš myliu iki išprotėjimo. 
Kelionėje, labiausiai pajutau, ką reiškia būti vienam. O tai yra sunkus darbas, tačiau pilnas netikėtumų, iššūkių. Nepaisant būvimo su savimi, aš pajutau, buvimą be savęs...ir klausiau - O kas gi aš esu, kas mane labiausiai padaro manimi ?  Tai Tu mano mylimas žmogau. Tu esi tas, su kuriuo man būnant nereikia vienatvės. Tas dėl kurio, nužengusi tūkstančius mylių, randu jėgų grįžti atgal. Tas, kuriam nereikia manęs palikti vienos, kad pasijausčiau geriau. Tu tas, kas užpildo mane ligi soties, ir aš būnu su Tavim pilna savęs ir Tavęs. 
Dėkoju aukščiausiajam, kad leido man pasileisti į šį nuotykį, kad suprasčiau, dėl ko verta grįžti ir kas yra tikrasis būvimas. Būvimas - tai Tu su manimi kartu sudėjus ir nepaleidus.