2017 m. kovo 25 d., šeštadienis

Suaugęs

Eilinis pokalbis su mama telefonu. 
-Andžela, o kaip tu įsivaizdavai savarankišką gyvenimą kai buvai maža?
-Ai mam, žinai galvojau kaip faina, suaugę žmonės eina į darbą, turi kavos pertraukėles, pietus, kada grįžta tai pertraukėlei namo, užsuka į kavinę ar valgyklą. Suaugę žmonės gali leisti savo pinigus kaip jie nori. Turi laisvus savaitgalius, važiuoja į 'senukus' pirkti namams kažką, jie gali dekoruoti savo būstą kaip nori, gali leisti vakarus prie televizoriaus, gali nusipirkti mėgstamą drabužį, gali keliauti kur nori, per atostogas gali miegoti kiek nori. O mes vaikai, turim eiti į tą prakeiktą mokyklą, daryti namų darbus, prašyti tėvų pinigų, negalim pirkti ko norim, negalim grįžti kada norim, turim eit miegoti kada tėvai liepia, negalim to ano dar to...

Mama nusijuokė. 
-Andžela, o kaip dabar, darbar Tu esi suaugus, savarankiška, papasakok kaip dabar tau viskas atrodo?
-Mama, dabar viskas kitaip nei aš įsivaizdavau.

Mane ir sesę tėvai auklėjo taip, kad jei nori kažko rimto (ko tėvai negali nupirkti) reikia užsidirbti. Pamenu, kad mama sugalvodavo mums su sesę įvairių darbelių, už kuriuos gaudavome vieną kitą pinigą. Pamenu, kai surengdavom su sese savo piešinių ir įvairiausių rankdarbių turgelį namuose, ateidavo seneliai ir tėvai pirkti. Vieno piešinio kaina 20ct. ir jie nupirkdavo viską! Mama už išplautus indus mokėdavo mums po 1Lt. Mes juos plaudavom su sese visada. Juokinga kai pagalvoju dabar... Bet mes tuos pinigėlius dėdavom centą prie cento ir nusipirkdavom ką nors grynai sau, bet ką, ką norėdavom, kas tuo metu atrodydavo mums svarbu.
Kai šiek tiek paaugom, mudvi su sese pradėjom dirbti. Aš dirbau pas tėvų draugus namuose, prižiūrėjau jų mergaitę turinčią negalią. Po to sesė kai paaugo irgi prižiūrėjo tą mergaitę.
Pamenu tada aš nusipirkau pirmąjį savo didelį pirkinį - skaitmeninį fotoaparatą.
Tada tėtis davė mums idėja pasisodinti braškių. Tai vasaras iki pat studijų mes leidome braškyne, ravėjimas, laistymas, skinimas ir pardavinėjimas turguje.
Taip mes abi nusipirkom po telefoną, po kompiuterį ir susitaupėm pirmus pinigėlius studijoms.

Kai pradėjau studijuoti, buvo sunku. Praėjus vieneriems metams susiradau darbą ir pradėjau uždirbti savo pinigus. Ir tada jau visiškai nepriklausiau nuo tėvų. Tada ir pajutau tą savarankiško gyvenimo kartėlį. Sąskaitos už butą, už telefoną, drabužiai, namų apyvokos daiktai viskas buvo ant mano pečių.
O dar studijos, egzaminai... visko tiek daug, kartais atrodo versdavausi per galvą, kad tik kažkas pavyktų ir išeitų. Galvodavau kaip čia reikia susitaupyti ant naujų batų, striukės,..
Taip aš galėjau grįžti namo kada noriu, eiti miegoti kada noriu, galėjau būti su kuo noriu, galėjau daryti viską kas mano valioje, bet visada, kiekvieną mielą dieną primindavau sau, kad reikia dirbti, reikia pasirūpinti savimi. Planuoti išlaidas, planuoti laiką, planuoti, planuoti, planuoti...
Negalėjau gyventi taip nesukdama sau galvos apie rytojų. Turėjau visada žiūrėti į priekį, apskaičiuoti viską. Galvojau, kad kol studijuoju tai dar ne taip baisu, kai baigsiu studijas, galėsiu dirbti pagal specialybę, galbūt uždirbsiu daugiau, galbūt tada gyvenimas taps ne toks rūpestingas.

Suaugusiojo gyvenimas vaikui atrodo toks stebuklingas, toks nepriklausomas... Bet kiekvienas vaikas užauga. Kiekvienas tampa daugiau ar mažiau atsakingesni už save, už kiekvieną savo nužengtą žingsį, už visas klaidas, visas laimes ir nelaimes. Ir kaip baisu, kaip baisu tam paprastam jaunam žmogui išeiti į savarankišką gyvenimą, kur lėkštė padėta prieš nosį neprisipildys akimirksniu.
Pagalvoju, kokie yra tie jauni žmonės, kuriuos tėvai finansiškai rėmė visada... kurie neturėjo sukti sau galvos dėl pinigų, viskas buvo padėta ant lėkštutės. Nesakau, kad tai blogai ar gerai. Nesakau ir to, kad mano tėvai negalėjo man duoti pinigų, jie galėjo, bet tiesiog mus su sese auklėjo kitaip. Kad norint kažką turėti reikia užsidirbti, nusipelnyti, negali tik egzistuoti, gulėti lovoj ir krapštyti nosį, kad darydamas klaidingus sprendimus iš jų mokaisi, kad reikia galvoti, ką darai, kaip ir kur. Kad viską kas ant tavo pečių tu neši pats.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą