2016 m. spalio 22 d., šeštadienis

Nerimas

Kaip pirmą kartą pajutau viduje nerimą, maniau, kad tai visiškai normalus jausmas. Mes juk nerimaujam prieš daugelį dalykų: pirmas pokalbis su darbdaviu, egzaminas, vaiko gimimas, kraujo tyrimų rezultatai, eilėraštis prieš klasę, pirmas pasimatymas. Daugybė dalykų, kurie sukelia labai natūralų jausmą - nerimą.
Bet tą kart mano nerimas buvo kitoks. Visiškai nesusijęs su jokia priežastimi.
Pamenu buvo ankstus rytas, žiema, tą dieną man nereikėjo į darbą, mąsčiau, kad kažką reikia nuveikti prasmingo. Išlipau iš lovos visai žvali, bet viduje kažkas kirbėjo, toks jausmas, kad kažkas nutiks, dėl kažko jutau nerimą, virpantį, spaudžiantį skrandį, spaudžiantį gerklę, lyg gumulas užstrigęs būtų. Pažvelgiau į veidrodį ir paklausiau savęs "Kas nutiko?" nesupratau, kas su manim tą kart dėjosi. Giliai įkvėpiau, ir pradėjau ruoštis dienai.
Ar kažką nuveikiau prasmingo? Ne, aš tiesiog nesugebėjau susikaupti. Mane spaudė tas jausmas viduje. Taip praėjo mano diena, pilna nerimo ir nežinojimo, ką turiu su savim daryti, kad tai liautųsi. Atėjus laikui miegoti, miegas tiesiog išnyko, tą naktį aš nemiegojau. Ir taip prasidėjo mano bemiegės naktys, rytai ir dienos, kada nerimas apsigyveno manyje, neatsakydamas į klausimą "Kas nutiko"?

Po pirmos savaitės aš atrodžiau ir jaučiausi išties ne kaip. Buvau išsekusi, pavargusi, pikta, jautri, visiškai dingo apetitas.
Buvo ketvirtadienis, kada kaip kiekvieną ketvirtadienį, turėjau važiuoti darbuotis, ir tą dieną nutiko labai keistas dalykas. Mane erzino kiekvienas vairuotojas, per lėtai važiuojantis ar per greitai, atrodė, kad kažkur nespėsiu. Priekyje manęs važiavo automobilis, įsiutau, kodėl jis delsia ir nevažiuoja, nuspaudžiau mašinos signalą, viduje viriau iš pykčio susierzinimo, šiek tiek pajudėjus priekyje esančiam automobiliui, aš dar kartą nuspaudžiau signalą, o tada prapliupau verkti. Verkiau taip smarkiai, taip graudžiai, pasistačiau mašiną šalikelėj ir daužydama sau į krutinę, nesiliaudama verkti klausiau savęs  "kas nutiko" ? Nerimas buvo taip užvaldęs mane, kad beverkdama, maniau išlaisvinsiu save, visiškai pamiršau per lėtai važiuojantį automobilį, pamiršau viską, tik verkiau, verkiau, verkiau.

Nerimas niekur nedingo, aš toliau nemiegodavau naktimis, mane erzindavo viskas aplinkui, dėl visiškų niekų verkdavau, viskas krisdavo iš rankų.
Darbas ėmė nesisekti, neatlikdavau paskirtų darbų laiku, nenueidavau į paskaitas, negalėjau susikaupti. Nenorėjau nieko matyti, girdėti, nenorėjau juoktis, valgyt. Nerimas. Vienintelis dalykas, kurį jaučiau, buvo nerimas. Tiesa, puikiai mokėjau apsimetinėti, kad man viskas gerai, aplinkiniai nieko nesuprato, visada pasidažiusi, pasitempusi, su šypsena. Kiek tai kainavo man pastangų, grįždavau namo, ir puldavau verkti, rėkti, nekęsti visko kas aplinkui.

Po maždaug mėnesio laiko, supratau, kad viskas slysta iš rankų, kad nebe esu ta, kurią pažinojau, kurią pažinojo mano artimiausi žmonės. Tada suvokiau, kad viena su tuo nebegaliu susitvarkyti. Kreipiausi į šeimos gydytoją, dėl nemigos, ji tiesiog išrašė man migdomųjų vaistų, ir pasiūlė apsilankyti pas psichiatrus.
Kad jūs žinotumėt, kokios eilės pas psichiatrus, savo vizito laukiau tris savaites, tiesa naktimis jau miegojau, nes migdamosios mėlynos tabletėlės darė stebuklus.

Taigi pirmas vizitas pas psichiatrą, kabinete praleidau pusantros valandos, turėjau papasakoti viską ką jaučiu, be pasakojimo, vis graudžiai pravirkdama. Gydytoja paskyrė man tolimesnius tyrimus, bei vaistų ciklą. Pirmos savaitės su vaistais buvo tragiškos, jaučiausi visiškai bejėgė, galva sukosi į visas puses, vos išgėrusi vaistus, jausdavausi kaip apgirtusi, laikui bėgant pripratau, po truputį dinginėjo ir nerimas, po truputį tiesiausi, miegodavau naktį puikiai.

Po maždaug pusės metų gydymo, vizitų pas psichiatrą, aš jaučiausi visiškai išsilaisvinusi iš nerimo gniaužtų. Tada gydytoja pasiūlė mažinti vaistų dozes kol visai galėčiau juos nutraukti. Matyt tai buvo per anksti, ilgiauniui aš vėl pasijutau blogai, viskas vėl kartojosi. Iš darbdavio sulaukdavau nusivilimo laiškų, klausimų, kas su manim darosi, vėl dingo noras eiti į paskaitas, į darbą, susitikti su draugais, tėvais.
Tada pradėjau domėtis, kas iš tiesų yra nerimas, kaip jis atsiranda, kaip dažnai žmonės juo suserga, kas būdinga nerimo sutrikimui. Skaičiau milijonus straipsnių, išvadų, žmonių istorijų, Sužinojau tik tiek, kad reikia kažkuo užsiimti, kad nerimą būtų galima suvaldyti. Taigi pradėjau sportuoti, eidavau į sporto klubą, daugiausia laiko praleisdavau ant bėgimo takelio, beveik 45 minutes bėgdavau, bėgimas mane išlaisvindavo iš nerimo. Bet tik sustabdžiusi bėgimo takelį nerimas vėl atsirasdavo...

Šiandien artėja metai laiko, kai sergu nerimo sutrikimu, tiksliai tai vadinama generalizuotu nerimo sutrikimu. Vartoju vaistus, lankausi pas psichiatrą. Ar man tai padeda? Kartais. Būna pagerėjimo ir pablogėjimo etapų. Kaip su tuo susigyvenu? Kol kas to neišmokau, nežinau, kaip tai suvaldyti. Gal vienintelis būdas, tai buvimas su mylimais žmonėmis, tais kuriems tu iš tiesų rupi. Tais, kurie tau padeda užsimiršti. Turbūt tai vienintelis dalykas, kuris mane gydo.

Kodėl apie tai kalbu, kodėl pasakoju, kodėl viešai tai rašau. Ne dėl to, kad manęs kas nors gailėtųsi, nes ne gailestis mane daro stipresne, aš tik noriu kad kuo daugiau žmonių  žinotų, kad nesvarbu kaip atrodo kitas šalia esantis, gražus, pasitempęs besišypsantis, energingas, jis gali sirgti, ir labai sunkiai. Besidomėdama šia liga, sužinojau, kad begalės žmonių, o kas baisiausia, jaunų žmonių serga nerimo sutrikimais. Perskaičiau daugybe istorijų, su kuo susiduria tokie žmonės, ką jie išgyvena. Neretai nerimo sutrikimai baigiasi savižudybe, tai yra baisiausia ligos pasekmė. Šią ligą kitam labai sunku pamatyti, nes dažniausiai, sergantieji bijo jiems pasakyti, tabu kalbėti apie ligą, sunku išreikšti jausmus, bijo, kad dažnas jų nesupras.
Domėkitės, rūpinkitės šalia esančiais, nes niekada nežinosit, kada būtent jums šios pagalbos prireiks.