2016 m. gruodžio 6 d., antradienis

People

People exist to be loved; objects exist to be used. The world is in chaos because these things are the other way round.
Dalai Lama

Last Words

Steve Jobs’ Last Words
I reached the pinnacle of success in the business world. In others’ eyes, my life is an epitome of success.However, aside from work, I have little joy. In the end, wealth is only a fact of life that I am accustomed to.At this moment, lying on the sick bed and recalling my whole life, I realize that all the recognition and wealth that I took so much pride in, have paled and become meaningless in the face of impending death.In the darkness, I look at the green lights from the life supporting machines and hear the humming mechanical sounds, I can feel the breath of god of death drawing closer…Now I know, when we have accumulated sufficient wealth to last our lifetime, we should pursue other matters that are unrelated to wealth…Should be something that is more important:Perhaps relationships, perhaps art, perhaps a dream from younger daysNon-stop pursuing of wealth will only turn a person into a twisted being, just like me.God gave us the senses to let us feel the love in everyone’s heart, not the illusions brought about by wealth.The wealth I have won in my life I cannot bring with me. What I can bring is only the memories precipitated by love.That’s the true riches which will follow you, accompany you, giving you strength and light to go on.Love can travel a thousand miles. Life has no limit. Go where you want to go. Reach the height you want to reach. It is all in your heart and in your hands.What is the most expensive bed in the world? Sick bed…You can employ someone to drive the car for you, make money for you but you cannot have someone to bear the sickness for you.Material things lost can be found. But there is one thing that can never be found when it is lost – Life.When a person goes into the operating room, he will realize that there is one book that he has yet to finish reading – Book of Healthy Life.Whichever stage in life we are at right now, with time, we will face the day when the curtain comes down.Treasure Love for your family, love for your spouse, love for your friends.Treat yourself well. Cherish others.

Mark Twain

I due giorni più importanti della vita sono quello in cui sei nato e quello in cui capisci perché.
Mark Twain. 
(The two most important days in your life are the day you are born and the day you find out why.)

nusikaltimas.

Rimtai? Žinot, jaučiuosi taip, lyg būčiau padarius nusikaltimą. Kaip čia geriau viską apibūdint. Žinot vieniems gyvenimas viską sudėlioja palaipsniui - mokykla, studijos, darbas, šeima. Kitiems šiek tiek kitaip - mokykla, kelionės, studijos, darbas, šeima. Eiliškumo yra visokio. Bet yra žmonių, kuriems gyvenimas eiliškumo nepateikė, pateikė visišką gyvenimo chaosą. Ir dabar vis dažniau sutinku žmones, kurie gyvena visiškam chaose vienu metu aprėpia ir mokslus, ir darbą, ir šeimą, ir dar pakeliaut tuo pačiu metu spėja. Vieniems tas chaotiškas gyvenimas visai patinka, kitiems ne, dar kiti bando būti visur “pirmūnai”. Mano atveju chaoso truputį yra gyvenime, tai mokslai ir darbas+poilsis. Ok’ey. Kiekvieną dieną atsikeliu su mintimi “Kaip šiandien viską suderinsiu ir spėsiu?” su ta pačia mintimi ir užmiegu. Slenkantis grafikas darbe man leidžia laviruoti, tad per savaitę be darbo esu laisva 2 arba 3 dienas, per jas einu į paskaitas, praktiką, egzaminus - kas papuola žinot. Ok. viskas atrodo visai normaliai. 21 amžius, daug žmonių taip gyvena. Bet žinot yra tokių, kurie nesuvokia, tikrai nesuvokia kaip, na KAIP galima mokytis ir dirbti ? Taip žinau - aš esu puse kojos darbe, puse kojos moksluose, tenka praleisti paskaitas, todėl pažymiai tikrai ne super. Bet vistiek kažkas paklaus KAIP ??? Tada turiu kiekvienam nesusipratėliui aiškinti: -mano grafikas slenkantis nananana... -šią savaitę dvi dirbsiu, dvi dienas ateisiu į praktiką.... -jo, atsiskaityme būsiu, bet sekančioj paskaitoj negaliu būt nes darbas..... -taip, žinau, 103 val, per tris savaites...jo..paskaičiavau..taip....bet aš dirbanti...tai turėsiu paskaičiuot .... -ne negaliu, nes ne aš sudarinėju grafiką.... -dirbu, jo per dieną 11 valandų... aha ir rytoj.. ne trečiadienį į paskaitą negalėsiu ateit.. -Taip, šiandien matai nedirbu, dėl to aš praktikoj, paskaitoj....jo..praleidau.. žinau... -atsiskaitymas kitą savaitę.. aha.. susikeist reiks su kolege, bet būsiu. ŽODŽIU. Galėčiau vardint ir vardint, kiek per dieną turiu teisintis, kad aš DIRBU ir MOKAUSI vienu metu. Ir dabar negaliu suprast, ar čia tie nesusipratėliai labai manimi rūpinasi, ar čia jiems tiesiog sunku suprasti KAIP. Žinot iki šiol praleidau pro ausis.. visus tuos tris metus kuriuos mokiausi, štai dabar esu ketvirtame kurse ir pagaliau mano kantrybė visiškai išseko. Sėdžiu ir pykstu ir jaučiuosi kalta. Lyg padariusi nusikaltimą, kad aš dirbu ir mokausi ir visgi noriu turėti nors kelias valandas poilsio. Labai džiaugiuosi tais, kurie lygiai taip pat ir dar chaotiškiau gyvena nei aš. Jiems niekada nereikia teisintis, jie nusišypso, sutikę tavo pavargusias akis darbe arba universitete. Labai džiaugiuosi ir tais, kuriems išeina dėliotis darbo valandas patiems, pavyzdžiui turi savo verslą ir gali manevruoti tarp darbo ir mokslo, jie visur suspėja ir nieko nepraleidžia. Lai visiems toks likimas. Labai džiaugiuosi tais, kuriems gyvenimas suteikė eiliškumą mokykla 12 metų, studijos +-4 metai, pastovus darbas ir šeima :) O visiems nesusipratėliams, noriu pasakyti, kad lai nebesigilina į mūsų chaotiškų gyvenimų gyventojus. Būkit ramūs mes spėjam. Būkit ramūs mes ir pamiegam ir pavalgom. Būkit ramūs. O į klausimą KAIP? Pasakysiu taip - KAIP šiki PASKREIPK ;*

Aplink

Tęsdama savo mintis apie nerimą, supratau, kad ne viską pasakiau. Bet šį kart, ne visai apie nerimą. Šį kart noriu pasidalinti mintimis, apie tai, kaip kartais mes nepastebim žmonių, kurie turi asmeninių problemų. Liga, artimo žmogaus netektis, skolos, nemiga, slegiantis vienatvės jausmas, patyčios, neužbaigti darbai ir vėl atsirandantys nauji. Šiandien kažkaip labai aiškiai supratau, kad kartais mes nepastebim, kaip smarkiai kenčia šalia esantis žmogus. Būdami neapdairūs mes galime jį įžeisti, išmušti iš vėžių, pravirkdyti. Situacija. Eilinė diena darbe, atrodo nieko ypatingo. Aplink didelis žmonių šurmulys, kas juokiasi, kas krykštauja, kas barasi, kas priekaištauja, kas eina susimąstęs. Staiga iš po prekystalio užgirstu beldimą, atsisuku. Štai priešais mane, jauna maždaug 30 metų moteris, šviesiais plaukais, stilingai apsirengusi, pasidažiusi, o kas svarbiausia besišypsanti. Maloniai pasisveikinau, ji atsakė tuo pačiu. Pasiteiravo apie keletą produktų, ir paklausė kainos. Žvilgtelėjusi į piniginę šiek tiek tyliai pamąstė ir nedrąsiai paklausė “Ar nepritaikytumėte nuolaidos?”. Žinot, aš skeptiškai žiūriu į žmones, kurie prašo nuolaidos, ta prasme už ką? Yra kaina tokia ir viskas. Taip, turguje galima derėtis, bet čia prekybos centras ir aš nesu parduotuvės savininkė. Taigi, aš jai maloniai nusišypsojau ir papasakojau, kokiu būdu pas mus gaunamos nuolaidos už prekes (grąžinamos tuščios pakuotės). Ji stebėjosi, kad taip šauniai parduotuvės savininkai sugalvojo ir atsakė “Švaresnė gamta ir puikus marketingas”, aš jai pritariau ir nieko nelaukdama atsakiau “10% nuolaida kiekvienai Jūsų prekei”. Ji net sušuko. Abi pradėjome juoktis. Įteikiau jai prekes, o ji nedrąsiai, paklausė “Gal galėtumėt padėti, nepasiekiu rankinės?” Aš žinoma, nieko nelaukdama paėmiau jos rankinę ir sudėjau prekes, palinkėjau gražios dienos ir nulydėjau ją su šypsena. Atsargiai pasisukusi mergina negrabiai suėmė vežimėlio ratus ir nuvažiavo. Taip. Ji sėdėjo invalido vežimėlyje. Matyt dar visai neseniai. Nes sunkiai jį valdė. Nuolaidą pritaikiau matyt todėl, kad man jos tiesiog pagailo. Nes akivaizdu, ji turi negalią. Ir tada man į galvą atėjo begalės minčių, kodėl mes matom tik tai, kas akivaizdu. Kodėl pagailime, ar kažkaip kitaip (atsargiau) kalbame su tais, kurių “skausmas” yra akivaizdus. Kurį gyvenimas pakeitė iš esmės. Ir kaip dažnai, mes nematome, nepastebime, negerbiame to kurio bėda, skausmas,liga, yra nepastebimi. Kaip stipriai, mes galime juos dar labiau sužeisti.
Turėdama nerimo sutrikimą (kuris iš pažiūros nepastebimas) esu labai jautri viskam. Ir dabar kaip niekad, suprantu žmones, kurie tyliai kenčia. Ir net nesvarbu kaip jie atrodo. Aplink tiek daug, tokių žmonių, kurių mes tiesiog negalim perskaityti, pažinti vos tik juos sutikę. Bet žinot ką mes galim padaryti? Tai paprasčiausia pripažinti. Nepulti teisti, moralizuoti, atsikalbinėti, mokinti gyventi, piršti savo nuomonę. Tiesiog, pripažinti kiekvieną aplink mus esantį. :)

2016 m. spalio 22 d., šeštadienis

Nerimas

Kaip pirmą kartą pajutau viduje nerimą, maniau, kad tai visiškai normalus jausmas. Mes juk nerimaujam prieš daugelį dalykų: pirmas pokalbis su darbdaviu, egzaminas, vaiko gimimas, kraujo tyrimų rezultatai, eilėraštis prieš klasę, pirmas pasimatymas. Daugybė dalykų, kurie sukelia labai natūralų jausmą - nerimą.
Bet tą kart mano nerimas buvo kitoks. Visiškai nesusijęs su jokia priežastimi.
Pamenu buvo ankstus rytas, žiema, tą dieną man nereikėjo į darbą, mąsčiau, kad kažką reikia nuveikti prasmingo. Išlipau iš lovos visai žvali, bet viduje kažkas kirbėjo, toks jausmas, kad kažkas nutiks, dėl kažko jutau nerimą, virpantį, spaudžiantį skrandį, spaudžiantį gerklę, lyg gumulas užstrigęs būtų. Pažvelgiau į veidrodį ir paklausiau savęs "Kas nutiko?" nesupratau, kas su manim tą kart dėjosi. Giliai įkvėpiau, ir pradėjau ruoštis dienai.
Ar kažką nuveikiau prasmingo? Ne, aš tiesiog nesugebėjau susikaupti. Mane spaudė tas jausmas viduje. Taip praėjo mano diena, pilna nerimo ir nežinojimo, ką turiu su savim daryti, kad tai liautųsi. Atėjus laikui miegoti, miegas tiesiog išnyko, tą naktį aš nemiegojau. Ir taip prasidėjo mano bemiegės naktys, rytai ir dienos, kada nerimas apsigyveno manyje, neatsakydamas į klausimą "Kas nutiko"?

Po pirmos savaitės aš atrodžiau ir jaučiausi išties ne kaip. Buvau išsekusi, pavargusi, pikta, jautri, visiškai dingo apetitas.
Buvo ketvirtadienis, kada kaip kiekvieną ketvirtadienį, turėjau važiuoti darbuotis, ir tą dieną nutiko labai keistas dalykas. Mane erzino kiekvienas vairuotojas, per lėtai važiuojantis ar per greitai, atrodė, kad kažkur nespėsiu. Priekyje manęs važiavo automobilis, įsiutau, kodėl jis delsia ir nevažiuoja, nuspaudžiau mašinos signalą, viduje viriau iš pykčio susierzinimo, šiek tiek pajudėjus priekyje esančiam automobiliui, aš dar kartą nuspaudžiau signalą, o tada prapliupau verkti. Verkiau taip smarkiai, taip graudžiai, pasistačiau mašiną šalikelėj ir daužydama sau į krutinę, nesiliaudama verkti klausiau savęs  "kas nutiko" ? Nerimas buvo taip užvaldęs mane, kad beverkdama, maniau išlaisvinsiu save, visiškai pamiršau per lėtai važiuojantį automobilį, pamiršau viską, tik verkiau, verkiau, verkiau.

Nerimas niekur nedingo, aš toliau nemiegodavau naktimis, mane erzindavo viskas aplinkui, dėl visiškų niekų verkdavau, viskas krisdavo iš rankų.
Darbas ėmė nesisekti, neatlikdavau paskirtų darbų laiku, nenueidavau į paskaitas, negalėjau susikaupti. Nenorėjau nieko matyti, girdėti, nenorėjau juoktis, valgyt. Nerimas. Vienintelis dalykas, kurį jaučiau, buvo nerimas. Tiesa, puikiai mokėjau apsimetinėti, kad man viskas gerai, aplinkiniai nieko nesuprato, visada pasidažiusi, pasitempusi, su šypsena. Kiek tai kainavo man pastangų, grįždavau namo, ir puldavau verkti, rėkti, nekęsti visko kas aplinkui.

Po maždaug mėnesio laiko, supratau, kad viskas slysta iš rankų, kad nebe esu ta, kurią pažinojau, kurią pažinojo mano artimiausi žmonės. Tada suvokiau, kad viena su tuo nebegaliu susitvarkyti. Kreipiausi į šeimos gydytoją, dėl nemigos, ji tiesiog išrašė man migdomųjų vaistų, ir pasiūlė apsilankyti pas psichiatrus.
Kad jūs žinotumėt, kokios eilės pas psichiatrus, savo vizito laukiau tris savaites, tiesa naktimis jau miegojau, nes migdamosios mėlynos tabletėlės darė stebuklus.

Taigi pirmas vizitas pas psichiatrą, kabinete praleidau pusantros valandos, turėjau papasakoti viską ką jaučiu, be pasakojimo, vis graudžiai pravirkdama. Gydytoja paskyrė man tolimesnius tyrimus, bei vaistų ciklą. Pirmos savaitės su vaistais buvo tragiškos, jaučiausi visiškai bejėgė, galva sukosi į visas puses, vos išgėrusi vaistus, jausdavausi kaip apgirtusi, laikui bėgant pripratau, po truputį dinginėjo ir nerimas, po truputį tiesiausi, miegodavau naktį puikiai.

Po maždaug pusės metų gydymo, vizitų pas psichiatrą, aš jaučiausi visiškai išsilaisvinusi iš nerimo gniaužtų. Tada gydytoja pasiūlė mažinti vaistų dozes kol visai galėčiau juos nutraukti. Matyt tai buvo per anksti, ilgiauniui aš vėl pasijutau blogai, viskas vėl kartojosi. Iš darbdavio sulaukdavau nusivilimo laiškų, klausimų, kas su manim darosi, vėl dingo noras eiti į paskaitas, į darbą, susitikti su draugais, tėvais.
Tada pradėjau domėtis, kas iš tiesų yra nerimas, kaip jis atsiranda, kaip dažnai žmonės juo suserga, kas būdinga nerimo sutrikimui. Skaičiau milijonus straipsnių, išvadų, žmonių istorijų, Sužinojau tik tiek, kad reikia kažkuo užsiimti, kad nerimą būtų galima suvaldyti. Taigi pradėjau sportuoti, eidavau į sporto klubą, daugiausia laiko praleisdavau ant bėgimo takelio, beveik 45 minutes bėgdavau, bėgimas mane išlaisvindavo iš nerimo. Bet tik sustabdžiusi bėgimo takelį nerimas vėl atsirasdavo...

Šiandien artėja metai laiko, kai sergu nerimo sutrikimu, tiksliai tai vadinama generalizuotu nerimo sutrikimu. Vartoju vaistus, lankausi pas psichiatrą. Ar man tai padeda? Kartais. Būna pagerėjimo ir pablogėjimo etapų. Kaip su tuo susigyvenu? Kol kas to neišmokau, nežinau, kaip tai suvaldyti. Gal vienintelis būdas, tai buvimas su mylimais žmonėmis, tais kuriems tu iš tiesų rupi. Tais, kurie tau padeda užsimiršti. Turbūt tai vienintelis dalykas, kuris mane gydo.

Kodėl apie tai kalbu, kodėl pasakoju, kodėl viešai tai rašau. Ne dėl to, kad manęs kas nors gailėtųsi, nes ne gailestis mane daro stipresne, aš tik noriu kad kuo daugiau žmonių  žinotų, kad nesvarbu kaip atrodo kitas šalia esantis, gražus, pasitempęs besišypsantis, energingas, jis gali sirgti, ir labai sunkiai. Besidomėdama šia liga, sužinojau, kad begalės žmonių, o kas baisiausia, jaunų žmonių serga nerimo sutrikimais. Perskaičiau daugybe istorijų, su kuo susiduria tokie žmonės, ką jie išgyvena. Neretai nerimo sutrikimai baigiasi savižudybe, tai yra baisiausia ligos pasekmė. Šią ligą kitam labai sunku pamatyti, nes dažniausiai, sergantieji bijo jiems pasakyti, tabu kalbėti apie ligą, sunku išreikšti jausmus, bijo, kad dažnas jų nesupras.
Domėkitės, rūpinkitės šalia esančiais, nes niekada nežinosit, kada būtent jums šios pagalbos prireiks.


2016 m. sausio 29 d., penktadienis

The most beautiful thing is to see a person you love smiling. And even more beautiful is knowing that you are the reason behind it.